Natūralu, kad tokia milžiniška, 84 hektarų ploto, cheminių atliekų sąvarta kelia nerimą. Vis dar gaji nuomonė, jog Kėdainiuose graužia akis ir nosį, tačiau specialistai tikina, kad tai tik psichologinis praeities reliktas ir kad Kėdainiai, anksčiau pergyvenę ne vieną grėsmingą ekologijos požiūriu situaciją, dabar yra toks pat saugus miestas, kaip ir kiti.
Neigiamas psichologinis poveikis
Apie „Lifosos“ fosfogipso sąvartą yra sanitarinė zona, kurioje draužiama vaikščioti. Baltus kalnus juosia ir platus vandens griovys. Tačiau nesunku rasti vietą, kur griovys beveik užakęs. Jį peršokęs gali įklimpti į melsvai baltą dumblą, bet nuo čia galima užsiropšti stačiu šlaitu aukštyn, iš kur atsiveria stulbinamas peizažas. Gražu, nors ir nejauku. Užlipus ant kalvelės, kur pučia vėjas, nesijaučia jokio blogo kvapo, bet nusileidus į daubą pradeda graužti akis ir kvėpavimo takus. O išėjus iš teritorijos dar ilgai peršti rankų ir veido odą.
Koks šių gipso kalnų poveikis aplinkai ir žmogui? Kaip jaučiasi vietiniai gyventojai? Vienas jų pasakojo, kad trūksta informacijos apie taršos poveikį sveikatai, neatliekami tyrimai.
Su tokia nuomone nesutinka Kauno visuomenės sveikatos centro Kėdainių filialo vyr. gydytoja Onutė Šulcienė. Jos teigimu, per metus parašoma apie šimtas straipsnių sveikatos temomis, atliekama šulinių vandens kontrolė tose sodybose, kur yra nėščių moterų ir vaikų iki pusės metų amžiaus.
Gydytoja pripažįsta, kad balti gipso kalnai žmones veikia neigiamai: „Jeigu žmogui neramu, gali atsirasti sveikatos sutrikimų požymių. Jau seniai žinoma, kad 80 proc. ligų lemia psichogeninis faktorius.“
Gydytoja O. Šulcienė sako, kad Kėdainiuose niekas nėra rašęs specialių studijų specifinių, šiam rajonui būdingų ligų klausimais. Nors esama statistinių duomenų, dėl kokių priežasčių miršta žmonės, tačiau skaičiai neatspindi tikros padėties. Juk žmogus gali sirgti keliomis ligomis, o miršta nuo vienos.
1997 m. buvo atvykęs profesorius iš Švedijos, kuris ir kitose šalyse, kur yra chemijos gamyklų, tyrinėja sieros rūgšties poveikį ir įtaką plaučio vėžio atsiradimui. Sąsajų ieškojo ir onkologas iš Lietuvos. Tačiau pagrindinė plaučių vėžio priežastis – rūkymas. Ypač padidėja rizika, jei žmogus rūko dirbdamas užterštoje aplinkoje. Kai kurios cheminės medžiagos sumuojasi, ir neigiamas poveikis sveikatai dar labiau padidėja.
Buvo ir didesnių bėdų
Pasak gydytojos O. Šulcienės, apie sąvartą yra trijų kilometrų sanitarinė zona. Tais laikais, kai gamykla buvo statoma, pakako vieno kilometro apsaugos zonos, tačiau Kėdainių higienistai išsireikalavo iš Maskvos, kad ji būtų padidinta.
Išsamūs aplinkos taršos tyrimai buvo atlikti 1993 m., mat nerimauta dėl ateities: chemijos gamykloje ruoštasi deginti pesticidus. Gamyklai buvo skirta bauda, ir ši veikla buvo sustabdyta. „Mes įdėjome labai daug pastangų, kad įrodytume pesticidų deginimo žalingą poveikį aplinkai“, – sako O. Šulcienė.
Jos, kaip specialistės, nuomone, ir dabar sąvartoje reikėtų atlikti aplinkos taršos tyrimus: kiek ir kokių medžiagų išsiskiria į orą, vandenį ir dirvožemį. Tačiau tyrimai neatliekami, nes nėra rimtos priežasties. Gamykloje taikomi griežti aplinkosaugos reikalavimai. „Dabartinė situacija nepalyginamai geresnė nei devintame dešimtmetyje, kai nuo chemikalų plyšdavo moterų kojinės.
Sieros koncentracija buvo tokia didelė, kad lietus pragrauždavo lietpalčius“, – sako gydytoja.
Kėdainiams teko pergyventi ir kitus chemijos baubus. Senamiestyje veikė elektros aparatūros gamykla, kurioje naudoti sunkieji metalai. Gydytojai rašė į Maskvą laiškus ir išsikovojo, kad gamykla būtų uždaryta.
Kėdainiškiams teko pergyventi ir karinio areodromo kaimynystę. Čia skraidydavo lėktuvai, kurie galėdavo pakelti atominę bombą. Triukšmas buvo toks didelis, kad atrodė, jog stogus nuplėš. Iš Maskvos buvo iškviesti generolai, kurie atsižvelgė į gyventojų pageidavimus. Buvo pakeista kilimo takų danga. Kai areodromą panaikino, buvo surengta didžiulė šventė, išvykstančius kariškius palydėjo dūdų orkestras.
„Buvusioje areodromo teritorijoje buvo pribėgę tepalo, aviacinio benzino. Nuo chemijos buvo išdžiūvę Kėdainių rajono miškai, tačiau gamta jau atsigauna“, – sako O. Šulcienė.
Nobelio premijos vertas išradimas
Kėdainiuose pakankamai aktyvi vietos bendruomenė. Dėl aplinkos taršos būta ir protesto akcijų, ir net iki teismų prieita. Savivaldybė atsižvelgė į kai kuriuos reikalavimus, gyvenvietėje įvestas vandentiekis, kad žmonės nenaudotų šulinio vandens, kuris gali būti užterštas. „Tačiau šulinių vanduo dažniausiai užteršiamas nuo ūkinės veiklos. Visoje Lietuvoje ši problema dar labai aktuali. Stambūs ūkininkai gauna ES paramą ir įsirengia giluminius gręžinius. Europoje žmonės jau seniai nežino, kas yra šulinys“, – sako gydytoja.
Jos teigimu, dėl aplinkos apsaugos padaryta daug ir dabar Kėdainiuose gyventi žymiai geriau: „Tačiau jei kas nors sugalvotų, kaip perdirbti fosfogipso atliekas, išspręstų dar vieną labai didelę problemą. Teko girdėti, kad Amerikoje tokias atliekas verčia į vandenyną. Tikriausiai tiems, kurie išras perdirbimo technologiją, bus įteikta Nobelio premija.“
Perspektyvoje – slidinėjimo trasos
„Kėdainių rajono aplinkos užterštumo normos nėra viršijamos. Savivaldybė skiria didelį dėmesį aplinkai, – tvirtina Kėdainių savivaldybės Ekologų tarnybos vedėjas Kazys Šidlauskas. – Man apmaudu, kai išgirstu apie Kėdainius blogai kalbant. Žmonės dar prisimena tuos laikus, kai šiame mieste sklisdavo nemalonus kvapas. Tačiau Kėdainiai jau nėra toks miestas, koks buvo prieš 20 m. Kai kalbama, kad važiuojant pro mūsų miestą graužia nosį, taiyra senų laikų psichologinis prisiminimas.“
Dabar bendras miesto užterštumas sumažėjo nuo 20 tūkst. t kietųjų dalelių (1985 m.) iki 5 tūkst. t. „Lifosos“ tarša sumažėjo apie 4 kartus – nuo 10 tūkst. t per metus iki 2,200 t. Dar Nepriklausomybės pradžioje savivaldybė įpareigojo „Lifosą“ atlikti išsamų gamybos poveikio aplinkai tyrimą ir modernizuoti gamybą. Gamykla investavo apie 80 mln. į aplinkos apsaugą, ir kėdainiškiai pradėjo kvėpuoti švaresniu oru.
1997 m. apie fosfogipso sąvartą buvo iškastas šešių metrų pločio apsauginis griovys, sutrambuotas molio gruntas. Tokios priemonės sumažino vandens taršą aplinkinėse teritorijose. Įrengta ir uždaros apytakos vandens sistema: sąvartoje esančiuose tvenkiniuose kaupiamas padidintos fosforo koncentracijos vanduo, kuris paskui grąžinamas į gamybą.
Anksčiau gamykla naudojo kitą technologiją, ir fosfogipsas labai dulkėjo. Dabar dulkių nėra, nes atliekos į sąvartą išvežamos drėgnos, o kai išpilamos, jau būna sukietėjusios.
Sąvartoje yra per 20 mln. fosfogipso. „Kol įmonė gyvuos, kalnai ir toliau augs. O ateityje bus galima įrengti slidinėjimo trasas.
Žinoma, „Litfosa“, kaip ir kiekviena įmonė, teršia aplinką. Tačiau kiekvienas žmogus yra potencialus teršėjas. Didesnė bėda – transportas. 80-90 proc. kietųjų dalelių, patenkančių į aplinką ir ją teršiančių, sudaro automobilių išmetamosios dujos.
Noriu pasakyti viena: drąsiai važiuokite į Kėdainius. Visą gyvenimą čia gyvenu ir jaučiuosi gerai“, – teigia K. Šidlauskas.