Grasinimai pasigirdo švietimo ir mokslo ministrei Romai Žakaitienei neištesėjus pažado nuo rugsėjo 1-osios visiems mokytojams ir pedagogams padidinti atlyginimus. Lyg norint supriešinti pedagogus, maždaug 100 litų atlyginimai pakelti tik klasių auklėtojams.
„Pamaišė euras“, - tokį pagrindinį motyvą visuomenei pateikė premjeras Gediminas Kirkilas ir paaiškino, kad Lietuvai buvo privalu išlaikyti makroekonominius kriterijus ir neleisti įsisiūbuoti infliacijai.
Pedagogų netenkina ir Vyriausybės pažadas mokytojams nuo kitų metų sausio penkiasdešimčia litų padidinti bazinę algą. Dabar mėnesį vidutiniškai 1700 litų į rankas gaunantys pedagogai tvirtina, kad keliais šimtais litų padidėsiantis atlyginimas neatsvers kasdien augančios infliacijos.
Ar pedagogų reikalavimai pagrįsti, kokių švietimo sistemos pertvarkų jie pageidautų, koks Švietimo ir mokslo ministerijos požiūris į streikais kvepiančią situaciją, „Ringe“ diskutuoti pakvietėme LŠDPS pirmininką Aleksą Bružą ir Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorių Alvydą Puodžiuką.
- Ministerija siūlo naują darbo apmokėjimo tvarką, kuri turėtų garantuoti didesnį atlyginimą mokytojams. Kodėl mokytojai neakcentuoja būsimų galimų permainų, o kategoriškai linkę reikalauti dvigubai padidinti atlyginimus?
A.Bružas: Todėl, kad siūloma nauja darbo apmokėjimo sistema mokytojams nepalanki.
Ministerijos siūlymu mokytojo etatą sudarytų 30 pedagoginio darbo valandų per savaitę. Šalia to mokytojas neva savo noru galėtų dirbti dar 6 kontaktines valandas (laikas, kai mokytojas tiesiogiai bendrauja su mokiniu, - red.). Tai nieko nauja: mokytojo darbo savaitė kaip buvo, taip ir liks tokia pat - 36 valandos.
Siūlomoje tvarkoje nauja nebent tai, kad vietoj 18 kontaktinių valandų per savaitę etate atsiranda net 26 valandos, ir tik 10 valandų skiriama kitiems darbams - pasiruošimui pamokoms ir panašiai.
Tačiau dėl to nukentės mokymo, moksleivių ugdymo kokybė. Mokytojui užkraunama nepakeliama pareigų ir prievolių našta, dalis atliekamo darbo neapmokama. Mūsų manymu, 18 kontaktinių pamokų mokytojui - tai norma. Tiek pat laiko per savaitę jis turėtų užsiimti kita pedagogine veikla.
A.Puodžiukas: Nėra teisingas toks požiūris - mažinkite kontaktinių pamokų skaičių ir didinkite valandas kitiems darbams. Kas suvokiama sakant „kiti darbai“? Kai einu namo, irgi galvoju, tačiau už tai atlyginimo negaunu. Tai nereiškia, kad dirbu.
Kai mokytojų klausėme, kiek laiko jiems reikia kitiems darbams, buvo tokių, kurie tvirtino po pamokų per savaitę dirbantys bene šimtą valandų. Nesąmonė.
Problema greičiausia atsirado todėl, kad anksčiau už pasirengimą pamokoms, užduočių taisymą nebuvo mokama. Kai pradėta mokėti, mokytojai suprato, kad tai lengvai paimamas pinigų šaltinis. Tačiau prie kiekvieno mokytojo nestovėsime su chronometru.
A.Bružas: Ministerija nori užkrauti nepakeliamą naštą darbų ir už juos nemokėti. Reglamentuojama per 20 darbų, kuriuos mokytojas privalo atlikti per šias nekontaktines valandas. Jei bent vieno nepadarai, esi nesaugus ir juridiškai, ir finansiškai, turi eiti pas mokyklos vadovą ir pasiteisindamas lankstytis, kad prieš tave nesiimtų griežtų priemonių.
- Tai mokytojai dirba kur kas daugiau, negu apskaičiuota ministerijos, ir už papildomai sugaištą laiką negauna atlyginimo?
A.Bružas: Akcentuojame truputį kitaip: papildomas ir neapmokamas darbas yra prastos kokybės. Neįmanoma jo padaryti gerai.
A.Puodžiukas: Mano galva, jei kalbėsime apie atlyginimą, žengiame į teigiamą stadiją. Sutinkate su tuo?
A.Bružas: Įžengėme. Bet tik ne kokybiniu aspektu.
A.Puodžiukas: Nesuprantu, kodėl šalia atlyginimo dydžio akcentuojama kokybės problema. Ar ji atsirado tik šiandien? Ar pasikeitė dėstymas, ar pasikeitė kiekvieno mokomo vaiko supratimas?
Jei nepasikeitė, vadinasi, pinigų pridėjimas už kitus darbus niekuo nepadės.
Neseniai pridėję kontaktinių valandų, šalyje sukūrėme 1200 mokytojų darbo vietų. Mokytojai sako, kad tai naudos nedavė. Prieš 10 metų mokytojai vidutiniškai vedė po 36 pamokas, dabar - gal 25-26 pamokas per savaitę.
A.Bružas: Kas slypi už sekretoriaus žodžių? Ogi tai reiškia, kad mažės mokytojų.
A.Puodžiukas: Tokiu atveju žvilgtelėkime į statistiką: vienam bendrojo lavinimo mokyklos mokytojui teko 8,3 mokinio. Kitose Europos šalyse - apie 10. Būtų natūralu patiems mokytojams savęs paklausti, ar mokyklų tinklas racionalus. Vilniaus rajone, sakykime, buvo atvejų, kai vieną mokinį mokė vienas mokytojas. Tai absurdas, valstybinis neūkiškumas. Ir dabar yra mokyklų, kur mokomi penki vaikai.
Nepaisant nepateisinamos mokytojų gausos, jiems atlyginimas praėjusiais metais buvo pakeltas vidutiniškai 12 procentų.
Kadangi šiemet, kaip įprasta, nebuvo tikslinama biudžeto, ministrė negalėjo pasakyti, kiek procentų siūlytų nuo rugsėjo mėnesio pakelti mokytojams atlyginimus. Matome, kad to padaryti šiemet realiai negalime. Teks pasitenkinti atlyginimus pakėlus klasių auklėtojams.
Kita vertus, ne Puodžiukas, ne ministrė turi kelti atlyginimus, tuo turi rūpintis Seimas ir Vyriausybė.
A.Bružas: Nei su Seimu, nei su Vyriausybe nebuvo dirbama. Aš taip suprantu: pasikalbėjo, pasikalbėjo - pinigų nėra ir nusiramino. Pinigų yra. Apie pusę milijardo.
A.Puodžiukas: Galiu patikslinti - šiemet pedagogams papildomai skirta 18,6 milijono litų.
A.Bružas: Tai nėra atlyginimų padidinimas. Paprasčiausiai vietomis sukeistos apmokamos valandos. Dar neaišku, kaip ir už kiek valandų savivaldybės panorės mokytojams mokėti.
A.Puodžiukas: Jūs vėl bandote akcentuoti smulkmenas. Receptu, kaip kiekvienam mokytojui apskaičiuoti atlyginimą už vadovavimą klasei ar už pasirengimą mokymui, turi rūpintis ne ministerija, o mokyklos vadovas. Ne ministrė arba savivaldybės švietimo skyriaus vadovas. Šiandien teisinė bazė leidžia mokytojams mokėti ir daugiau, nereikia taupyti pinigų.
Skųsdamiesi mažais atlyginimais, mokytojai turėtų prisiminti, kaip per pastaruosius metus jie kito. 2002 metais mokinio krepšelis buvo 1521 litas, o dabar - 2333 litai. Apie 90 procentų šios sumos skiriama mokytojų atlyginimams.
Nuo kitų metų rugsėjo nuspręsta pereiti prie kitokios apmokėjimo sistemos, atlyginimai dar padidės. Tereikia bendro mokytojų ir ministerijos susitarimo.
A.Bružas: Nesigirkite ir nekiškite to eksperimento su papildomomis kontaktinėmis valandomis. Kas tas eksperimentas? Dvidešimčiai mokyklų siūlyta, dvylika sutiko. Bet kas sutiko? Šiauliai - ministrės gimtasis miestas. Kauno rajonas - socdemų rinkėjų poligonas. Suko suko ministerijos sekretorius, neva reikės mažiau dirbti. Atsakymas kitoks - 1200 mokytojų po šio eksperimento bus nereikalingi, jų etatai „susitaupys“ krūvį perkėlus jų kolegoms. Ir ateis metas, kai pritrūksime mokytojų.
A.Puodžiukas: Jei eitume šiandien siūlomu keliu, kad mokytojas turėtų tik 16 savaitinių pamokų, tai mums mokytojų dar daugiau trūktų.
A.Bružas: Bet mokymo kokybė gerėtų. Danijoje vienam mokytojui tenka vidutiniškai 11-13 valandų per savaitę. Mūsų skaičiavimais, Lietuvoje vienam mokytojui turėtų tekti šešiolika valandų.
A.Puodžiukas: Jūs susitarkite pirmiausia tarpusavyje. Vieni mokytojai nepatenkinti, neva jiems trūksta laiko pasirengti pamokoms. Kiti tėškia: mokėkite už pamoką, o koks jūsų reikalas, kiek laiko skiriu pasirengti.
Iki balandžio mes turime susitarti, kokį modelį pradėsime taikyti nuo kitų metų rugsėjo 1 dienos. Turime susėsti ir kalbėtis, o ne kaltinti ir šantažuoti.
- Ar neatrodo, kad šioje švietimo sistemoje yra per daug biurokratijos? Sovietiniais laikais nebuvo jokių ginčų: vienas mokytojas turi 20 pamokų per savaitę, kitas 30. Niekas neskaičiuodavo, kiek reikia pasirengti pamokoms, nes už tai nebuvo mokama. Tuo labiau kad pasirengimas - tarsi bažnyčioje poteriai, kurie iš anksto išmokti. Gal nustatyti valandinį atlyginimą, ir diskusijos pasibaigs?
A.Bružas: Jei lyginsime su sovietiniais metais, tai palyginkime, kokia disciplina mokyklose buvo tada ir dabar. Dabar mokytojui mokinys gali spjauti, spirti. Santykiai tarp mokytojų ir mokinių teisių taip išbalansuoti, kad reikia galvoti, kaip juos atkurti. Žalos padarė per didelė demokratija.
- Tačiau kaip siejasi atlyginimai ir drausmė?
A.Bružas: Kai kalbame apie kontaktinių valandų skaičių, nepasakome, kad, pavyzdžiui, Švedijoje aplinka yra tokia, kad mokytojas gali dirbti su 20-40 mokinių. O pas mus liežuviu dirbi, nes niekas tavęs nesiklauso.
A.Puodžiukas: Norvegijoje mokiniai niekuo nesiskiria nuo mūsų. Nors vis dėlto tenka pripažinti, kad dabartinė demokratija mokyklose - problema. Todėl mes norime taisyti teisinę bazę, kad nors iki 10 metų vaikas negalėtų būti paliktas be suaugusiųjų priežiūros. Panašiai kaip daugelyje Europos šalių.
A.Bružas: Kuo blogesnė drausmė, tuo darbas sudėtingesnis. Vadinasi, jis turi būti geriau apmokamas.
A.Puodžiukas: Jei taip, tai grįžkime prie pradinio taško: atidėkime visus ginčus dėl mokėjimo už pasirengimą pamokoms, pakelkime algas, ir darbas baigtas.
- Ar toks principas mokytojų netenkintų?
A.Bružas: Kol nebus apskaičiuota normalaus atlyginimo už kitus darbus, nieko neišeis.
Pasižiūrėkite, kiek mokytojų suserga psichikos ligomis. Kas 9-10 pacientas psichiatrijos klinikoje Vasaros gatvėje buvo iš mūsų sistemos. Kitaip tariant, kas 40 mokytojas. Štai ką reiškia sistema! Nuvaryti kaip darbo arkliai.
A.Puodžiukas: Neperlenkite, statistinis mokytojas per savaitę turi 21 pamoką. Statistinis - tai reiškia mokytojas, kuris dalį etato turi ir kitoje mokykloje.
- Bet profsąjungos siūlo dar mažinti?
A.Bružas: Laikykimės sovietinio standarto - 18 valandų.
- Ar profsąjunga yra apskaičiavusi, kokio dydžio turėtų būti mokytojų algos?
A.Bružas: Yra įvairių metodikų. Viena labai paprasta: nė vienoje Europos Sąjungos valstybėje mokytojo atlyginimas nėra mažesnis už paprasto valdininko. Vokietijoje, pavyzdžiui, policininkas gauna mažiau negu mokytojas, tačiau tiek pat, kiek medicinos sesuo. Didžiojoje Britanijoje mokytojo alga irgi didesnė negu policininko, o Prancūzijoje šis skirtumas net pusantro karto didesnis. Ten mokytojo uždarbis atitinka jo svarbą visuomenėje.
A.Puodžiukas: Mokytojas ekspertas šiandien už 36 valandas per savaitę gauna 2,5 tūkstančio litų.
A.Bružas: Bet jų Lietuvoje tiktai 600.
A.Puodžiukas: Aš nesakau, kad daug. Tačiau ne visi mokytojai vienodai gauna, nes dirba skirtingose mokyklose: vienose 60, kitose - 600, trečiose dar daugiau mokinių.
A.Bružas: Aš kalbu apie vidurkį, o kaip bus kiekvienoje mokykloje, čia jau kitas dalykas. Bet vidurkis turi būti toks. Algas reikia pakelti penkiasdešimčia procentų.
- Vyriausybė teigia tam nerandanti lėšų. Ar bandėte patys analizuoti, iš kur būtų galima gauti pinigų?
A.Bružas: Nereikia klausti taip kaip Seime - iš kur? Subalansuokime visų tarnautojų ir valdininkų atlyginimus.
A.Puodžiukas: Kiekvienais metais algoms papildomai skiriama apie 90 milijonų litų.
- Tai kur jie dingsta, jei sakoma, kad mokytojų algos nedidėja?
A.Bružas: Pinigų gaunama. Bet juk didėja valandų skaičius.
A.Puodžiukas: Kad baigtume beverčius ginčus, padarykime taip: suformuokime 30 valandų per savaitę etatą, susiderinkime ir pradėkime kelti koeficientus didindami įkainius už etatą. Tačiau profsąjungos nenori to girdėti. Kai kalbame apie viena, jos - apie kita, ir atvirkščiai.
A.Bružas: Ištraukite stabdžius iš mašinos. Jie tai daro. Įmetė mokinio krepšelį, jis ydingas - savivaldybė dalį pinigų gali pasiimti savo reikmėms. Valstybės kontrolė neseniai apskaičiavo, kad nepanaudota liko net 49 milijonai litų. Mūsų skaičiavimais, ši suma turėtų būti dvigubai didesnė. O juk tai - mokytojų pinigai.
A.Puodžiukas: Nesakau, kad krepšelis yra geras dalykas, tačiau jis turi ir teigiamų ypatybių. Pradėjome skaičiuoti pinigus, nes iki tol to nedarėme. Šiandien direktorius žino, kiek jam priklauso. Kitas dalykas, kad krepšelis neefektyviai panaudojamas negausiai lankomoms mokykloms išlaikyti. Tačiau tai turėtų labiau jaudinti švietimo skyrius ir mokyklų direktorius, o ne ministeriją.
Kitaip tariant, reikia galvoti, ar racionalus mokyklų tinklas. Ten, kur mokinių mažai, tikrai neefektyvu švaistyti valstybės pinigus. Įžvelgiama tendencija, kad ir tėvai nelinkę leisti savo vaikų į negausias mokyklas, o renkasi tokias, kur ne tik didelės klasės, bet jų yra daug. Nes čia - geresnės kokybės mokymas, didesnė mokinių tarpusavio konkurencija ir noras pasisemti daugiau žinių.
A.Bružas: Nesutinku, jei yra mokinių, turi būti ir mokykla, kad ir kiek tai valstybei kainuotų.
Mes nemokame valdyti ekonomikos. Mes valdome politiškai. Perskirstome tik 29 procentus bendrojo vidaus produkto. Švedija, Suomija, Austrija perskirsto pusę, kitose valstybėse šis rodiklis panašus. Tai - mūsų valstybės ir valdininkų tragedija.
Jei būtų atvirkščiai, pas mus per metus atsirastų apie 15-20 milijardų litų. Bet ne, sėdi premjeras, pašneka, kad euras trukdo mokytojams pakelti atlyginimą. Aš filologas, ne ekonomistas, tačiau paklausęs tokių kalbų šiurpstu. Tai tragedija.
- Iš šios kalbos galima suprasti, kad reikia sprogdinti visą švietimo sistemą?
A.Bružas: Nereikia sprogdinti. Problema - asmenybės. Naujai atėjęs ministras nori ne ką nors padaryti, o paprasčiausiai pripėduoti.
A.Puodžiukas: Bėda, kad daugelis nori, kad viskas būtų valdoma centralizuotai. Trūksta savarankiškumo, o tai ir yra tikroji tragedija. Kai kalbame apie racionalumą, savivaldybėse bandomas spręsti problemas, o ne apie Vilniuje priimamus sprendimus, mokykloje jaučiamas pasipriešinimas. Direktorius neretai linkęs slėptis kitiems už nugaros ir sako: ne, įsakymą turi duoti ministrė, tada darysiu ir mokėsiu. Šiandien atrodo, kad daug ir garsiai rėkiantis yra teisus. Bet taip yra ne visada.
- Ar norite pasakyti, kad ministrė R.Žakaitienė mažai nutuokia apie švietimo sistemą?
A.Bružas: Ponia ministrė yra gamtos klaida švietimo sistemoje. Gamtos klaida. Tai tragedija.