Ūlos upe pro Daunių sodybą baidarėmis plaukiantys iškylautojai dažnai išvysta tokį vaizdą - ant kranto stovi kelios dailios panelės ir groja smuiku, violončele, fleita, o šalia ausimis karpo ir žolę rupšnoja ožkos. Nustebę keliauninkai, nesuprasdami, kas čia vyksta, sustabdo savo laivus, pasiklauso muzikos, pažiopso į ožkas ir plaukia toliau.
Muzikantės - tai Daunių dukterys, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleivės. Ant Ūlos kranto jos mėgsta repetuoti naujus kūrinius. Dažnai smuiką į rankas paėmusi kartu pagriežti prisėda ir motina. „Ekstrai“ viešint sodyboje, 15 metų Elena violončele ir 12 metų Kotryna Ugnė smuiku sugrojo žinomą „The Beatles“ dainą „Yesterday“.
„Štai Mėta, Ožė, o štai Ožės dukra - gražutė Oželytė, - rodė Raimonda į savo augintines. - Oželytė - visos šeimos numylėtinė, kiekvienas nori ją paglostyti. Va, Cibė, Bielkutė“. Iš viso R.Daunienė turi 11 ožkų, vieną ožį ir tris ožiukus.
Raimondos dukterys Elena ir Kotryna Ugnė, padėjusios instrumentus į šalį, ožkas pabandė suginti į būrį ir pagirdyti Ūloje. Bet šios spyriojosi ir taip tvirtai stovėjo vietoje, kad jas teko tempti. Pamačiusi tokį vaizdą įsitikini posakio „užsispyrusi kaip ožka“ teisingumu. Paskui mergaitės jas glostė, įkalbinėjo eiti gerti, net bučiavo, o šios stovėjo kaip įbestos ir nesuprasi, ką manė. Tik išdykėliai ožiukai strikinėjo ir nenustygo vietoje.
„Ožkos turi charakterį. Jeigu ką nors darai prievarta, tai ir užsispiria. O jeigu jas prisipratini, nesusipratimų nekyla. Tai - protingi, jaukūs gyvuliai“, - paaiškino Raimonda.
Viena su penkiais vaikais likusi našlė neslepia, kad ožkos - vienos šeimos maitintojų. Ožkų pienas - labai gardus. Kai prie jo pripranti, karvių pieno jau nebesinori.
„Stiklinę ožkų pieno su duonos gabalėliu išgeriame prieš pusryčius ir vakarienę. Dažnai jį rauginu - raugintas pienas skanus su virtomis bulvėmis. Tiesa, raugintas turi šiek tiek ožkų kvapo. Iš pieno darau varškę, sūrį, verdu ryžių, makaronų arba kruopų sriubą. Tie valgiai - nepaprastai skanūs“, - pasakojo 54 metų R.Daunienė.
Motinai pritardamos galva linksėjo Elena ir Kotryna Ugnė. Ožkų piene yra visų reikalingų vitaminų ir mineralų. Išgėręs jo puslitrį, sotus jautiesi net pusę dienos.
Ožkas Raimonda melžia du kartus per dieną - rytą ir vakare. Mėta per dieną duoda apie 2-3 litrus, Ožė - net 4 litrus pieno. Jeigu Ožę šeimininkė pašertų miltais ir grūdais, ši dar daugiau duotų. Bet Raimondos ožkos rupšnoja Ūlos pakrančių žolę, skabo krūmokšnius. Ką tik pamelžtas ožkos pienas, jeigu ji ėda žalią, sultingą žolę, būna lyg cukrumi pasaldintas.
Kiek laiko Daunių šeima tą sodybą turi, tiek čia ganosi ožkos - apie 15 metų. Jau tada Raimonda žinojo, kad ožkų pienas - ir maistas, ir vaistas. Pirmąją ožką moteris nusipirko pagal skelbimą laikraštyje.
Tačiau kur ožkas dėti žiemą? Raimonda su vaikais grįžta namo į Vilnių, o ožkų banda lieka Paūlių kaime. Kas jas šers, girdys, melš? Tuo labiau kad per žiemą joms reikia nemažai šieno.
Kad būtų mažiau rūpesčių, Raimonda sumanė žiemą atiduoti ožkas pagloboti aplinkinių kaimų gyventojams. Ožiukai yra ožiukai - iš ožio pieno negausi, o šieno suės daug. Tad ožiukus ji atiduoda Paūlių kaimiečiams. Šie juos paskerdžia, o mėsą išsidalija.
„Ožkiena labai skani, - sakė Raimonda. - Tačiau mes jos nevalgome - neleidžia širdis. Kaimiečiams - mėsa, o man - kailiukai. Kailiukai apdorojami ir jais papuošiu namus Vilniuje.
Mes mieste gyvename kaip miestiečiai, o kaime - kaip kaimiečiai. Kaimo žmonės labai stebisi mano ožkomis. Anot jų, jei nėra karvės, tai ožka - irgi ne gyvulys. Jiems pienas - tik karvių, bet ne ožkų. O mums tos ožkos - gražios, savos ir mielos“.
Daunių dukterys ožkas labai pamilo, prie jų prisirišo, išmoko jas melžti. Raimonda net nemanė, kad gyvulį galima taip pamilti. Per žiemą mergaitės labai pasiilgsta ožkų ir sodybos.