Kunigų krepšinis - pirmosios bažnyčios jubiliejui
Penktadienį pavakare vienu metu suskambo Panevėžio bažnyčių varpai – Senamiesčio gatvėje atidengtas paminklinis akmuo, nuo šiol žymėsiantis sakralinę vietą, kur lygiai prieš pusę tūkstantmečio pastatyta pirmoji krikščioniška miesto bažnyčia. Žemės jai skyrė Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras. Šiam valdovui ant Senvagės kranto iškilęs Stanislovo Kuzmos sukurtas paminklas. O Senamiesčiui jau antrą akmeninį darbą skyrė čia gimęs dizaineris Vilius Puronas, dideliam panevėžiečių apmaudui gyvenantis ir kuriantis kaimyniniuose Šiauliuose.
Dėmesio centre atsidūrę vyskupijos kunigai bei zakristijonai, pakabinę bažnytinius drabužius, persivilko sportinius marškinėlius ir gatvės krepšinio varžybose kone “sausai sukalė” miesto greitosios medicininės pagalbos, savivaldybės tarnautojų bei teatro aktorių komandas.
Tačiau turtingiausias renginiais buvo miesto centras, kur žmonės iš Senamiesčio, kitapus Nevėžio, atsikraustė XVI a. pab. Buvusioje centrinėje Turgaus aikštėje laiko rodyklė tarsi atsisuko šimtmečiu atgal. Į šiaudų prikreiktą Ukmergės gatvę kalti, malti, siūti, austi, virves vyti ar vilną velti atvyko amatininkai. Kad būtų smagiau, į atkurtą praėjusių šimtmečių mugės šurmulį įsiliejo muzikantai ir dainininkai.
Geras “šiaučius” ir šunį apauna
Prie medinių atrakcionų – kelių rūšių sūpynių, čiuožyklos, “kalvarato”stojo eilės mažųjų panevėžiečių. Jų džiūgavimas neleido abejoti, kad ir šiuolaikiniams vaikams patinka šilti, paprasti rankų darbo žaislai, ugdantys vikrumą ir draugiškumą, verčiantys globoti mažesniuosius – puiki alternatyva kičiniams pripučiamiems pajacams-gigantams, ant kurių pilvo už tėvelių pinigus vaikams siūloma šokinėti per miestų ir kaimų šventes…
Garsi tautodailininkė Irena Ona Vilienė nepatingėjo pasistatyti dvejas stakles juostoms austi, pinti, rišti – kiekvienam panorėjusiam aiškindama aukštaitiškų juostų gamybos paslaptis. Kvapaus vaško aromato ir bičių apsupta muziejininkė Aušra Sidorovienė mokė, kaip pasitelkus kantrybę liejamos tikro vaško žvakės. Apie ąžuolo ir liepos medienos skirtumus savo mokinius, kurių neišgąsdina pirmasis kraujas ant rankų, ir apie savo randus porino drožėjas Vilmantas Virginijus Varanavičius, demonstruodamas meistro dydžio liepinius šaukštus.
Kaip taisyti batus ir kuo batsiuvio klijai skiriasi nuo kitų - lieka elastingi, vadinasi, ir užduotį pateisina – laiko puspadį ir netrupa, – dėstė “šiaučiumi” tądien virtęs Albertas Petronavičius. Šio amato jis išmoko iš dramos teatro batsiuvio Stasio Povilaičio, kuris pasiuvo batukus net garsiojo režisieriaus Juozo Miltinio šuneliui Arieliui. Tiesa, neilgai legendinis režisierius puikavosi batuotu augintiniu – šuo odinį apavą kaipmat į skutus papylė.
Išmintis – iš motučių ir tėvelių
Gražiausiomis poringėmis apie žoleles, taisančias vyrų ir moterų sveikatą, žavėjo Stasė Eigirdienė iš Limeikių kaimo. “Aš ne ragana – mokiausi iš močiutės ir mamutės, kuri sakydavo: “Vaistai nuo ligų, o nuo smertelės nėra žolelės”, bet gyvenimą žolelės tikrai palengvina”, - moteriška išmintimi dalijosi Nevėžio bendruomenės namų vadovė.
Pasak žolininkės, šiemet žolių metai – visokių gėrybių laukuose priaugo, tik mokėk atsirinkti, ką ir nuo ko gerti. Šeivamedis arba bezdas – nuo plaučių uždegimo, beržo lapai – nuo šlapimo pūslės ligų ir po pirties. Jonažolės – nuo depresijos, bet ne po daug, nes žolė didina imlumą radiacijai. Liepžiedžiais visi gydosi peršalimo ligas, bet gal nežino, kad vaistažolė puikiai padeda išsimiegoti kūdikio miegu…
S.Eigirdienė - ir žinoma duonos kepėja. Jaunai panevėžietei pasiskundus, kad visi duonos kepimo receptai prasideda žodžiais “paimti raugo…”, o iš kur jo imti, nežinia, knygelės “Visur duona su pluta” autorė patarė: “Jei tik patiko naminė duonytė, kad ir turguj pirkta, reikia jos patrupint, vandeniu praskiest, parugs ir turėsi raugo”.
Vaikai neatstojo nuo “Lino mūką” aiškinusių ir demonstravusių močiučių – Janinos Bikinienės iš Kulbių ir Danutės Kirsnienės iš Trakiškio. Moterys rodė ir pasakojo, kaip minti, šukuoti, verpti linus ir išausti tokį 2 m pločio nuometą, kuris tarsi šilkinis per vestuvinį žiedą išlįstų – čia tai meistrystė, nuotakos išbandymas. Ar darbšti mergelė, tikrindavę ir piršliai – į kuodelį raktą nuo spintos įkišdavę. Jei po savaitės raktas tebėra – nemėgsta verpti būsima martelė…
Ne tik senovės moterų darbai reikalavo meistriškumo, - vyrai irgi turėjo ką perduoti dukterims. Tautodailininkė audėja Gražina Kudrickienė iš tėvelio, Smetonos laikų agronomo, perėmė margučių marginimo tradiciją. Dvi mergytės – Urtė ir Živilė meiliai prisiglaudusios lyg anūkės mokėsi dažymo meno. Kadangi Velykos dar už kalnų, G.Kudrickienė mokė marginti medinukus.
O štai virbalais megzti puikiausiai gali ir vyrai! Šviesių akių Vytautas Miliauskas, šio meno išmokęs iš savo mamytės, nekreipė dėmesio į aikčiojančias moteris, stebinčias, kaip trimis virbalais jis mikliai išmezga sudėtingas pynes. “Praėjusią žiemą tris megztinius numezgiau – sau, sūnui ir žentui”, - “ŪP” sakė mezgėjas. Į mezgimą panašus ir pynimas, tad vasaromis žmogus pina krepšius iš žievės. Kur kas stipresni išeina iš eglės ar pušies šaknų, tik reikia ieškoti šviežių kirtimų – nužievintos šaknys greitai džiūva ir po poros dienų nebetinka pinti.
Išblaivinti miestą politikams nepavyko
Amatų gatvėje buvo daug ko. Tačiau nebuvo vieno senovinio Panevėžio turgaus aikštei būdingo atributo – bravoro arba karčemos. Alaus ar “žalio vyno” kaip tik ir nebuvo, mat Panevėžio valdžia nusprendė neleisti girdyti miestelėnų dabartinėje Laisvės aikštėje ir jos prieigose. Dėl to miesto gimtadienis šiemet liko be torto, kurį dovanodavo verslininkai. Bet nelabai kas jo pasigedo, o šventės dalyviai buvo išgelbėti nuo atstumiančio reginio – torto dalijimo, kai azartiškiausi saldumyno mėgėjai kimšdavo jį ne tik į burnas, bet ir maišus.
Vienas tortas būtų buvęs lašas jūroje. Manoma, kad į gimtadienio šventę suplūdo per 60 tūkst. žmonių, beveik kas antras panevėžietis. Miesto politikų draudimas šventėje prekiauti alkoholiu virto farsu - tų pačių politikų valia miesto centre įsikūrę dideli prekybos centrai ir viena alų bokalais pardavinėjanti kavinė dėl to tik džiaugėsi. Policija nepajėgė sužiūrėti, kas kur mušasi, kas butelius daužo, tad į apgirtusius, besikeikiančius ar stūgaujančius nepilnamečius dėmesio nebekreipė.