Įdomu, kad kunigaikštis Gedgaudas bažnyčiai parinko Mergelės Marijos Gimimo šventės, švenčiamos rugsėjo 8 dieną, titulą. Matyt, neatsitiktinai, nes Švč. Marijos Gimimo šventė turėjo tapti ir antrojo Lietuvos karaliaus vainikavimo, o tuo pačiu ir Lietuvos karalystės inauguravimo iškilme. Šiuo savo sprendimu Gedgaudas, matyt, taip išreiškė neišsipildžiusį Lietuvos karalystės lūkestį. Tačiau jo paties sprendimas ir statyba buvo vainikuoti: Šiluvos bažnyčiai buvo lemta tapti bazilika (graikiškai bazilikos - karališkas).
Ir visgi daugelis Lietuvos piliečių iki šiol savyje nešiojasi gėlą: o juk galėjome tapti... Juk ir nacijos istorija būtų dar labiau suspindėjusi garbe ir didybe. O gal ilgainiui kaip ir daugelis kitų Europos valstybių būtume suformavę konstitucinę monarchiją, kuri simbolizuotų Lietuvos priklausymo Vakarų Europai tradiciją ir solidumą. Britams kartais sveikai pavydim. Karaliaus ar karalienės asmuo gerbtinas ne tik dėl asmeninio žavesio ar mistinės didybės. „Karališkumas“ visų pirma reiškia „suverenumą“.
T.y. valią būti kilniu ir laisvu žmogumi, laisva ir kilnia nacija, valstybe. Kas mūsuose įkūnija valstybės laisvę ir kilnumą? Profesorius, Valdovas, Fizikas, Lakūnas ... ? Ar dar koks kitas tauškantis pilypukas iš kanapių, apsidūmijęs neokonservuotomis „pilietinėmis“ idėjomis ir savo asmeninės tuštybės iliuzija?!
Įdomu, kodėl prieš mėnesį vykę kiti garsieji atlaidai Pivašiūnuose sutraukė tiek daug žmonių? Galbūt žmonės stiebiasi išsivaduoti iš netikrumo būsenos, ieško atsparos šimtametėse tradicijose? Matyt, ir lietuviams ima pabosti bešaknė politikų ir įvairaus plauko “pilietininkų“ lėkšta vienodybė.
Tapome nepriklausomi, anarchinės laisvės srėbtelėjome nemažai. Tačiau tos tikros sielos kilnumo laisvės Lietuvoje dar taip mažai besimato. Ir visgi po Tėvynėje vyraujančių nūdienos „kelininkų“ klanų klojamo tuštybės asfalto jau kalasi gležna, bet veržli sielos tikrumo gyvastis. Kas turi akis, tas jau mato.
Šiemetiniai Šiluvos atlaidai prasidėjo kiek naujai, nors tuo pačiu šimtametei Šiluvos bazilikos tradicinės dievogarbos tradicijai savu būdu. Vilniaus universiteto ir Klaipėdos Scholos giedojo iš kelių dešimtmečių užmaršties vėl prikeltus Mišparus (Vakarinė liturginė malda) Švč. Mergelės Marijos garbei.
Nežinia, ką tiek metų arėme, ir ką sėjome, bet Šiluvoje, pačios Mergelės prašymu, garbė Sūnui turi būti teikiama pačiu kilniausiu būdu. Ir niekas iš to, kas protėvių malda ir net kankinyste suderėjo, nederėtų būti pakišta užmarštin po „modernumo“ velėna.
Mergelės Marijos XVII a. pradžioje išsakyta žinia ir paskata – garbinti Jos Sūnų - yra kaip niekada dabarčiai aktuali. Bet anuomet, ar toje vietoje broliai kalvinistai neminėjo, neprisiminė Sūnaus vardo, Jo negarbino? Ko Marija sielojosi, dėl ko ji verkė? Ji prašė garbinti Jos Sūnų. Jos Sūnus yra Dievas, ir Mergelė Marija prašė garbinti Dievo Sūnų.
O, kad daugelis katalikų, ypač tų, garsiai prunkščiančių prieš Šventojo Tėvo vykdomą dievogarbos atstatymo Bažnyčioje darbą (apaštalinis laiškas „Sacramentum caritatis“, apaštalinis įsakas „Summorum pontificum“), suprastų: Dievo Sūnų žmogui garbinti dera taip, kaip to nori pats Dievas Sūnus, o ne žmogus pramano. Žmogus savo perdėtu pastoraciniu „uolumu“ bei įvairiais „liturginiais“ triukais tik trikdo Sūnaus Aukos rimtį ir Dvasios darbą sieloje, sukauptoje dalyvavimui Aukoje.
Kiek daug Dievo namuose atsirado žmogaus valios ir, neišvengiamai, tuštybės! Dievo valia su žmogaus valia prasilenkia ne tik dėl to, kad ji yra kita; bet būtent dėl to, kad ji yra šventa. Šventumas žmogui dovanojamas tik vertai Aukos ant Kryžiaus dėka ir metu.
Ir žmogus šioje dovanoje, šioje opus Dei (šventosios liturgijos kaip Dievo - ne žmogaus atliekamo veiksmo - įvardijimas) veikloje turi būti TO vertas, t.y. paklusęs ir suklusęs nuolankus dalyvis. Liturgija ir visa apaštalinė Tradicija yra Sūnaus dovana, pats kūrinio tikrumas ir tvirtumas, o ne žmogaus it beždžionės šiuolaikiškas pasimaivymo įrankis.
Štai ką priminė Mergelė Marija Šiluvoje. Ir tai buvo pirmas kartas Europoje, kada pati įsikūnijusios Šventosios valios Motina 1608 m. Šiluvoje priminė visai Europai apie deramos ir vertos sakramentinės dievogarbos atstatymą.
Dabar Šiluvos misiją Bažnyčioje ir pasaulyje vykdo nūdienos Pontifikas. Deja, ne tik pasaulyje, bet ir pačiuose Dievo namuose. Sumigom, katalikai, prie plačiai į pasaulį atvertų langų. Žiū, visokių prilipo, o saviškiai ... išsibėgiojo, pasimetė pasaulyje. Ir taip tuščia, taip nyku pasidarė: ir viduje, ir išorėje.
Dabar atėjo laikas langus atverti ne į pasaulį, o į dangų – ten, kur veriasi Dievo Sūnaus didybė. Tuomet atsivers ir Jį garbinančio žmogaus dieviškosios laisvė kilnumas. Įminkime Šiluvos mįslę. Tai - labiau verta, nei apsiblausti, vietinių tuščiagarbių pilypukų ir jų manekenių kaimietiškų „grožybių“ baliuje.
Pasiaukojantiems Šiluvos bazilikos ir žinios statybininkams.