Vėliau planuoja grįžti į JAV tęsti studijų. Vasaros pradžioje ji baigė psichologiją Northwestern universitete Čikagoje.
Liepa prasitaria, kad jaudinasi ir nežino, ką pasakyti. Mergina nėra pratusi prie interviu. „Nebus baisu“, - raminu. Tiesiog pasikalbėsime, vienintelis skirtumas tas, kad įrašysiu, ką kalbame. Po pokalbio išsigandau aš. Teko kreiptis į etnologus, nes supratau, kad kai kuriuos dalykus apie Lietuvą Amerikos lietuviai išmano daug geriau, nei čia gyvenantys.
- Papasakokite, kaip jums patinka Lietuvoje. Kokie įspūdžiai atvažiavus?
- Man čia patinka. Turiu daug giminių, taip pat artimų draugų. Juos visus aš labai myliu ir gerbiu. Septintą ir aštuntą klasę Versmės ir Užupio vidurinėse mokyklose lankiau Lietuvoje. Prieš dvejus metus pagal mainų programą studijavau Vilniaus universitete. Atsirado naujų pažinčių, draugų. Žmonės čia draugiški.
- Kas daro didžiausią įspūdį Lietuvoje? Kur galėtumėte gyventi, o kur ne?
- Amerikoje, manau, galėčiau. Juk dar ir grįšiu. Tiksliai nežinau, kokią studijų programą rinksiuosi, bet norint ką nors ryškaus nuveikti, reikia būtinai toliau gilintis, studijuoti, magistro diplomą gauti.
Lietuvoje - taip pat galėčiau, nors gimiau Amerikoje. Užaugau lietuviškoje šeimoje. Mano mama lietuvė, tėtis - amerikietis. Mama mus auklėjo lietuviškai, su ja kalbame lietuviškai, mūsų šeimą supo labai stipri lietuvių bendruomenė. Šeima taip pat labai patriotiška. Mane visada taip auklėjo. Tad šiuos metus, kuriuos praleisiu čia, noriu būti naudinga Lietuvai. Tikiuosi, kad man pavyks tai pasiekti per savo darbą.
- Papasakokite, kur buvo bendruomenė?
- Oi, bendruomenių ten labai daug. Aš gyvenau Konektikute, mažame miestelyje, kur buvome vienintelė lietuvių šeima. Tačiau Naujojoje Britanijoje lankiau šeštadieninę mokyklą, Hartforde tautinius šokius, Niuhavene lankydavomės lietuviškoje bažnyčioje, o kiekvieną vasarą važiuodavome į Neringos stovyklą Vermonte. Ten ir užaugau su lietuviška liepsna (juokiasi).
- Kaip vyksta bendruomenės susitikimai. Man, kaip lietuvei, sunku suprasti. Ką jūs ten darote? Tiesiog susitinkate ir šnekatės?
- Taip, susitinkame ir šnekamės apie Lietuvą ir kasdienius dalykus, apie tai, ką nuveiksime kartu. Bendruomenė – kaip rėmai, kurie palaiko skirtingus žmonių pomėgius. Laikydamiesi visų papročių, švenčiame lietuviškas šventes.
Dalis lietuviško gyvenimo buvo tautiniai šokiai. Kai buvau vaikas, šokau “Vėtroje“, vėliau “Berželyje“. Lietuvoje per šokių šventę šokau Bostono „Sambūrio” tautinių šokių grupėje. Ten šoko ir mano brolis.
Brolių turiu tris: vyresnį, dvynį ir jaunesnį. Vyriausiasis gyvena ir dirba Klaipėdoje. Vasarą atšokome jo vestuves su lietuvaite.
Beje, studijuodama Pasaulio lietuvių jaunimo sajungos kongrese Kanadoje, buvau JAV atstovė. O dabar Lietuvoje vos ne kasdien susitinku su ten sutiktais draugais iš pačių įvairiausių šalių.
Šią vasarą man buvo be galo įdomu dalyvauti Pasaulio lietuvių bendruomenės posėdžiuose Kernavėje – ten dalinomės patirtimi, aptarėme bendrus reikalus. Tai ne tik naujos pažintys su lietuviais iš įvairių šalių, bet ir įgūdžiai: kaip suprasti žmones, įsiklausyti, susitarti, vykdyti projektus, bet kur puoselėti lietuvybę.
- Su kuo sieji savo gyvenimą, apie ką svajoji, kas jums patinka?
- Dabar noriu įgyti patirties psichologijos ir švietimo srityse. Mane labai domina socialinė psichologija, žmonių santykiai, taip pat kognityvinė psichologija - kaip žmonės vertina save, priima sprendimus. Noriu geriau suprasti, kaip tai pritaikoma kasdieniniame gyvenime.
Užpernai Vilniaus universitete atlikdama tyrimą apie jaunimo mąstyseną, klausiau studentų, ar jie ketina pasilikti Lietuvoje, ar išvykti. Taip pat - kokia yra jų motyvacija gyventi čia, lūkesčiai iš valstybės.
- Kokie buvo jūsų tyrimo rezultatai?
- Dauguma studentų, kurie planuoja išvažiuoti, sakė, kad jiems sudėtinga Lietuvoje pasiekti tai, ko iš jų tikisi aplinkiniai: tėvai, mokytojai, ką tarsi diktuoja juos supanti kultūra. O paklausti, kodėl nori išvažiuoti, jie atsakė, kad sunku įgyvendinti asmenines svajones Lietuvoje, o svajonės – labai svarbu.
- Grįžtame prie jūsų svajonių. Ar turite svajonių profesiją, o gal dar neapsisprendėte?
- Jei atvirai, dar nelabai žinau. Man visada patiko tiesioginis darbas su vaikais. JAV „Neringos“ stovykloje dažnai dirbdavau vaikų vadove. Lietuvoje taip pat teko su vaikais padirbėti „Vilties“ stovykloje Giruliuose. Studijų metu Čikagoje dirbau mokyklose. Padėjau vaikams mokytis. Dabar mano darbas taip pat susijęs su mokyklomis. Norime užkirsti kelią patyčioms mokyklose. Tiksliau – tikiuosi dirbti įgyvendinant patyčių prevencijos projektus. Lietuvoje netrukus bus pradėta diegti patyčių prevencijos programa mokyklose.
- Kur labiausiai norėtumėte gyventi?
- Manau, kad galėčiau gyventi bet kur. Man svarbiausia - jaustis naudinga ir kurti bei palaikyti gerus santykius su mane supančiais žmonėmis.
- Kokie yra jūsų pomėgiai?
- Mėgstu dailę. Stovyklose visada rūpindavausi dailės programa. Universitete lankiau visas įmanomas dailės paskaitas ir tik dėl laiko stokos neapsigyniau dar vieno diplomo. Gal net tie metai Lietuvoje kiek pamaišė, tačiau jų tikrai nesigailiu.
Man taip pat patinka fotografija. Vilniuje Dailės akademijoje lankiau fotografijos paskaitas.
- Kokie jums maloniausi ir šilčiausi įspūdžiai Lietuvoje?
- Papasakosiu vieną atmintin įstrigusį įvykį. Stovykloje Giruliuose buvau vaikų su negalia vadove. Ten buvo berniukas su psichine negalia, kuris vis keikdavosi, kartais net nesuprasdavau jo keiksmų.
Manau, kad tam vaikui labai trūko dėmesio. Tačiau jis šnekėjo labai daug. Po kiek laiko vaikas ėmė dažnai minėti mano vardą. Suvokiau, kad tampu jam svarbi. Tai buvo labai keistas ir smagus jausmas.
- Pakalbėkime apie patiekalus. Ar labiau mėgstate amerikietišką maistą, ar renkatės lietuviškus patiekalus?
- Žinoma, kad lietuvišką! Itin mėgstu balandėlius (juokiasi).
- O mėgstamiausias gėrimas?
- Girdėjau tokią patarlę: „Sveikiausias valgis yra sriuba, o geriausia sriuba yra alus.“ Lietuviškas, žinoma. Štai jums ir mėgstamiausias gėrimas (juokiasi).
O šiaip ruošti valgį man labai patinka. Prisimenu tuos laikus, kai su mama Amerikoje ruošdavome lietuviškus patiekalus, cepelinus, beržo šaką kepdavome...
- Beržo šaką? Kas tai yra?
- Tradicinis lietuviškas pyragas! Juk visi žino.
***
Dėl beržo šakos po interviu teko pasikonsultuoti su etnologe Gražina Kadžyte. Prisipažinsiu, kad apie tokį patiekalą pirmą kartą išgirdau iš Liepos lūpų. G.Kadžytė aiškino, kad beržo šaka nėra toks jau senas valgis. Lietuvoje, pasak etnologės, jis atsirado XX amžiaus pradžioje. Tai biskvitinis pyragas su balto kremo pertepimu. Juos šeimininkės kepdavo per vestuves, šventes ir kitas įdomias progos.
Beržo šaka pokalbį su Liepa ir baigėme. Net sąžinė graužia, kad žmogus, kuris kitoje pasaulio pusėje gimė, papasakoja kažką, apie ką Lietuvoje net nežinojau.