Šią teoriją išvedė anekdotų karaliumi vadinamas Raimondas Šilanskas, kai naujoje TV3 improvizacijų laidoje „Ačiū Dievui, atėjai“ jam teko vaidinti chirurgą.
47-erių humoristui nebuvo itin sunku įsijausti į gydytojo vaidmenį – šios specialybės atstovų darbą jis ne kartą stebėjo iš paciento lovos.
„Esu pjaustytas ir operuotas ne kartą“, – prisipažino kaunietis, kuris jaunystėje dėl dažnų lūžių net buvo pravardžiuojamas Gipsu.
Nuo medicinos nenutolo ir asmeninis jo gyvenimas. Dešimčia metų jaunesnė R.Šilansko žmona Aušra – gydytoja.
„Kai susergu, nebereikia kreiptis į kitus. Žmona manimi labai rūpinasi, skiria vitaminų“, – pasididžiavo anekdotų karalius, pasakodamas apie patirtas traumas, alkoholio pinkles ir pasikeitusius įpročius.
* * *
- Televizijos laidoje teoriją apie ausų būgnelio kilmę išvedėte ekspromtu?
- Tiesiog priėmiau žaidimo taisykles ir dariau viską, kad išsisukčiau iš padėties.
Kita vertus, žmogaus pėdose yra daug taškų, kuriuos spaudžiant galima numalšinti galvos skausmą.
Kaip ir paspaudžiant tam tikras delnų vietas.
Visi mūsų kūno organai tarpusavyje glaudžiai susiję. Tuo paremta ir akupunktūra – gydymo metodas, kai tam tikri odos taškai dirginami specialiomis adatomis.
- Kiek kartų pačiam teko lankytis pas chirurgą?
- Daugybę kartų. Visą mano kūną puošia randai, primenantys visus lūžius ir operacijas.
Studijuodamas tuometės Konservatorijos Klaipėdos fakultetų pirmajame kurse buvau net keturis kartus susilaužęs kairę koją.
Pirmą kartą pėdos kaulas lūžo žaidžiant futbolą.
Gydytojai man liepė du mėnesius save patausoti, bet jau po dviejų savaičių nusprendžiau esąs sveikas. Neatsispyriau pagundai pažaisti futbolą ir vėl patyriau traumą.
Trečioji trauma ištiko panašiai. Po ketvirto lūžio jau buvau išmokęs greitojo, grakščiojo ir paprastojo ėjimo. Lenktynėse aplink stadioną netgi su ramentais buvau neaplenkiamas.
Rektorius juokaudavo, kad tikriausiai po lova esu pasidėjęs gipsą, kurį užsidedu, kai reikia.
Taip jau sutapdavo, kad į egzaminą paprastai ateidavau sugipsuota koja. Netgi pravardę įgijau – pirmaisiais studijų metais draugai kitaip manęs ir nevadindavo, tiktai Gipsu.
- Ar visos jūsų bėdos baigdavosi gipsu?
- Ne visos. Buvo ir kitokių.
Mokiausi tuomečiame Kauno politechnikos institute, kai man trūko apendiksas. Su išsiliejusiu jo turiniu pragyvenau 42 valandas.
Jaučiausi prastai, bet išvakarėse šventėme gimtadienį, todėl maniau, kad apsinuodijau tortu. Nekreipdamas dėmesio į negalavimus žaidžiau futbolą, po to išgėriau šešis bokalus alaus.
Tik kai skausmas tapo pernelyg stiprus, supratau, kad tai – ne apsinuodijimas. Iškviečiau greitąją medicinos pagalbą.
Man padarė penkias pilvo operacijas. Keturias paras pragulėjau komos būsenos.
Mane gydyti ėmėsi to meto Kauno 3-iosios ligoninės chirurgė docentė Reda Kuzmaitė.
Jeigu ne ji, veikiausiai šiandien man jau nieko nebeskaudėtų. Galėčiau iš dangaus stebėti, kaip kalbinate kokį nors kitą veikėją.
Medikų teigimu, iš tokių situacijų, kokioje tuomet buvau aš, paprastai išsikapsto vienas iš dešimties tūkstančių. Turbūt aš kaip katinas, kuriam sugyja bet kokios traumos, bet kokios žaizdos.
Tačiau viena mano draugė, užsiimanti chiromantija, pasakė, kad esu išnaudojęs visus man skirtus gyvenimus. Dabar gyvenu paskutinį – dvyliktąjį. Reikės susiimti.
- Atrodo, iš tikrųjų gyvenate kitaip – ne paslaptis, kad anksčiau turėjote problemų ir dėl alkoholio.
- Dabar tai – praėjęs, bet vis dar skausmingas mano gyvenimo etapas. Turiu naują šeimą ir bandau gyventi kitaip. Kita vertus, suvokiu, kad nuo šitos ligos niekada nepabėgsiu.
Aš kiekvieną dieną balansuoju ant ribos. Čia panašiai kaip su vėžiu – kai liga jau, atrodo, pasitraukė, ji ima ir smogia iš pasalų.
- Bet jums dažnai tenka būti piršliu. Kaip išsisukate nuo įkyruolių, brukančių stikliuką?
- Iš pradžių jie lenda, tačiau vėliau, kai paaiškinu, kad nebegeriu, atstoja.
Be to, pastebiu, kad vis dažniau žmonės vestuves švenčia blaiviau ir linksmiau. Užuot leidę pinigus alkoholiui, užsisako fejerverkų, humoristų, cirko artistų pasirodymų, kitokių pramogų.
- Ar turėjote rūpesčių dėl svorio?
- Sunku pasakyti, kas geriau: ar būti storam ir gerai jaustis, ar manekeno figūros ir kosėti taip, kad, atrodo, plaučiai tuoj iškris.
Jaučiu, kad šią vasarą numečiau svorio. Per karščius man visai nesinori valgyti. Vengiu valgyti ir prieš pasirodymą. Esu įsitikinęs, kad tuomet, kai skrandis pilnas, galva dirba ne taip gerai.
Apskritai stengiuosi įsiklausyti į savo organizmą. Jeigu jaučiu, kad noriu valgyti, tai ir darau.
Ir man visai nesvarbu, koks paros metas ir kuri valanda.
Valgau viską, tačiau nedidelėmis porcijomis. Labai mėgstu žvėrieną – stirnieną, šernieną. Joje nėra cholesterolio. Taip pat mėgstu nutrijų mėsą, bebrieną.
Tačiau pavadinti savęs sveikuoliu aš tikrai negalėčiau.
- Balsas yra pagrindinė jūsų darbo priemonė. Kaip jį tausojate?
- Balso stygos – didžiausia problema. Pavyzdžiui, per penkias dienas turiu dalyvauti trejose vestuvėse. Gerklę prarėkiu jau po pirmųjų.
Laimė, kad turiu žmoną reabilitologę – ji man duoda tablečių.
Saugodamasis peršalimo ligų geriu arbatą su medumi.
Balsui padeda ir keli išgerti žali kiaušiniai. Anksčiau prieš koncertą išgerdavau 2-3. Gal tai tik įsitikinimas, tačiau padėdavo.
- Kaip stiprinate atmintį, kad prisimintumėte tiek anekdotų ir vaidmenų?
- To daryti man nereikia. Ji ir taip stipri. Tarsi saugykla, kurioje telpa viskas.
- Ligos neretai yra paveldimos iš tėvų. Kokia jūsų tėvų sveikata?
- 67 metų mano mamos Anicetos sveikata, deja, nekokia. Ji tarsi vaikštanti ligų enciklopedija. Jeigu yra kokia liga, tai ja būtinai sirgs ir mano mama.
O tėvas Juozas yra tiesiog nuostabios sveikatos. Nuo to laiko, kai iškeliavo Anapilin, jam nieko neskauda.
- Kaip rūpinatės sergančia motina?
- Profesionalią priežiūrą patikiu medikams. Ją stengiuosi nudžiuginti aplankydamas.
Kiekvienai motinai vaiko sugrįžimas į namus – tarsi vaistas.
Važiuodamas pas mamą nuvežu sumedžiotos žvėrienos, šviežios žuvies. Pats jos nevalgau, o mano mama žuvį labai mėgsta.