Kaip skelbiama, P.Korėjos ir pagrobėjų derybose Afganistano vyriausybė visiškai nedalyvavo, o P.Korėjos vyriausybei talkino (atliko kurjerių ir kitas logistikos paslaugas) tarptautinis Raudonasis kryžius.
Afganistane panašiai (laimingai įkaitams) pasibaigia ne pirmas įkaitų grobimo atvejis. Prieš pusmetį Italijos vyriausybė, tarpininkaujant Afganistano vyriausybei, išpirko žurnalistą italą (nors jo padėjėją afganą paliko likimo valiai). Maždaug tuo pačiu laiku paleisti du neilgai įkaitais laikyti prancūzai.
Ši devyniasdešimčia nuošimčių laimingai pasibaigusi įkaitų drama sustiprino įspūdį, kad šiuo klausimu Afganistano ir Irako maištininkų taktika yra ganėtinai skirtinga. Okupuotame Irake 2004 metais prasidėjo beprecedentė įkaitų grobimo banga, tebesitęsianti iki dabar. Tiesa, užsieniečių grobimai praktiškai baigėsi su žymiausio grobimų Irake organizatoriaus Abu Musab az-Zarkavi žūtimi 2006 metais).
Daugybė pagrobimų Irake baigėsi tragiškai – virš 30 iš daugiau nei 200 pagrobtų užsieniečių ir tūkstančiai irakiečių (tiek valstybės tarnautojai ir pareigūnai, tiek eiliniai piliečiai) buvo brutaliai nužudyti pagrobėjams net nesileidžiant į jokias derybas, o tik egzekucijų išvakarėse ir jas vykdant paskelbiant, kodėl susidorojama su įkaitu, neretai po to internete išplatinant filmuotą egzekucijos įrašą. Paprastai pagrobėjai (dažniausiai prisistatantys kokia nors „džihado armija“) paskelbdavo, kad įkaitas esąs netikėlis (įvardijamas islamo teisėje vartojamu „kafir“ terminu), tarnaujantis tokiems patiems netikėliams okupantams ir dėl savo veiklos Irake nuteisiamas myriop. Greta dažniausiai būdavo pareikalaujama, kad okupacinės vienos ar kitos šalies pajėgos būtų išvestos iš Irako. Antai vienu atveju pagrobėjai įkaitais laikę du prancūzus reikalavo, kad šių vyriausybė išvestų savo dalinius iš Irako, bet susigriebę, kad Prancūzija nedalyvauja Irako okupacijoje, įkaitus paleido. Tačiau tokių laimingų pabaigų Irake, skirtingai nuo Afganistano, nedaug.
Afganistane įkaitai pradėti grobti (visuotinai sutariama, kad nusižiūrėjus nuo Irako maištininkų praktikos) 2006 metais, sustiprėjus su okupacinėmis ir vyriausybinėmis pajėgomis kovojančių maištininkų veiklai. Tačiau tokių mastelių kaip Irake grobimai iki šiol nepasiekė, netapo jie ir tokie brutalūs, o ir filmuotų egzekucijų paskelbtos vos kelios. Tiesa, pradžioje Afganistane įkaitai taip pat buvo žudomi net nepradėjus derybų: 2006 metų pirmoje pusėje nužudyti keli pagrobti ir įkaitais laikyti šalyje dirbę civiliai makedoniečiai ir indas.
Bet ilgai netrukę maištininkai perėjo prie kitos taktikos – jie įkaitus užsieniečius (pagrobtų ir įkaitais laikytų Afganistano piliečių iki šiol buvo nedaug) pradėjo naudoti kaip derybų įrankius paveikti Afganistano ir valstybių, kurių piliečius laikė pagrobę, vyriausybes. Iš Afganistano vyriausybės maištininkai dažniausiai reikalauja paleisti savo ginklo brolius. Kelis kartus jiems pavyko tai pasiekti – Afganistano vyriausybė iškeitė jos sučiuptus maištininkus į įkaitus.
Tačiau, kaip manoma, ne mažesnį dėmesį grobikai sutelkia į išpirkos gavimą iš savo piliečius atstovaujančių užsienio vyriausybių. Nors oficialiai išpirkos mokėjimą kol kas neigia visos suinteresuotos vyriausybės, nepatvirtintais duomenimis, bent kelios Europos valstybės (visų pirma kalbama apie Italiją, o taip pat Prancūziją ir Vokietiją) yra sumokėjusios stambiams (teigiama, milijonines) sumas pagrobėjams, kad išlaisvintų savo šalių piliečius. Panašu, kad nuo šiol prie tokių valstybių galima priskirti ir Pietų Korėją.
Savo pasirinkta taktika įkaitų grobimą paversti ne paprasčiausiu įbauginimo, o savotišku „teroristinės diplomatijos“ įrankiu Afganistano maištininkai pasirodo sumanesni (ir net humaniškesni) už Irako maištininkus. Taip jie tuo pačiu metu „nušauna kelis zuikius“ – išvengia kraugeriškų žudikų įvaizdžio tiek pačiame Afganistane, tiek už jo ribų, jei pavyksta, išlaisvina sėbrus, gauna dideles grynųjų pinigų sumas, kurias vėliau gali panaudoti išpuoliams rengti ar maištininkų ir jų šeimų išlaikymui, išgauna užsienio valstybių (konkrečiu atveju – Pietų Korėjos) vyriausybių pasižadėjimą nesikišti į Afganistano reikalus, ir tuo kartu silpnina Afganistano vyriausybės autoritetą. Irake per savo buką brutalumą maištininkai viso šito netenka.
Bet dar svarbiau tai, kad skirtingų maištininkų taktikų pasirinkimas kartu parodo ir skirtingą kovos šiose dvejose šalyse prigimtį. Tai, kas vyksta Irake, kartu yra ir kova prieš okupaciją, ir etnokonfesinis pilietinis karas (vietomis primenantis genocidą), kuriuose dalyvauja įvairiausias ideologines programas turinčios ginkluotos grupuotės. Šalia vietinių irakiečių Irake savo pasaulinį „džihadą“ aktyviai kovoja ir šalį užplūdę džihadžiai iš kitų arabų ir musulmonų kraštų. Pastarieji netausoja nei savo, nei aplinkinių gyvybių, nes savo gyvenimo tikslą mato liguistai įsivaizduojamoje kankinystėje. Tokia iškreipta kankinystės samprata jau užvaldė ir didelę dalį irakiečių.
Irako padėčiai daug įtakos daro net tik JAV, bet ir aktyvus JAV nedraugiškų kaimynių valstybių kišimasis į Irako reikalus. Irake vykstanti lokalių, regioninių ir globalių džihadų kakofonija, deja, atrodo labai bauginanti ir pražūtinga, o laimėtojus numatyti dabar apskritai neįmanoma. Aišku viena, kad didžiausias pralaimėtojas yra Irako nacija – jos praktiškai nebeliko. Įkaitų grobimai ir masiniai žudymai prie to stipriai prisidėjo.
Afganistane tuo tarpu pilietinio karo požymių praktiškai nėra, o šalies pietuose ir rytuose vykstantis ir kai kada sostinę Kabulą pasiekiantis ginkluotas pasipriešinimas yra partizaninio pobūdžio prieš okupacines pajėgas ir jų remiamą visiškai impotentišką marionetinę vyriausybę. Be to, maištininkai, panašu, savo veikimo rajonuose turi stiprų vietinių palaikymą. Tiesa, kaip tai dažnai istorijoje yra nutikę, partizaninė kova neretai būna sumišusi su teroristine taktika ir metodais. Afganistanas nėra išimtis.
Tačiau Afganistane praktiškai nėra užsienio džihadžių, o vietinių (jiems priskiriant ir iš Pakistano ir Afganistano pasienio kilusius kovotojus) vykdomas džihadas primena vykdytąjį prieš kelis dešimtmečius prieš kitos valstybės okupacines pajėgas ir jos remtą vyriausybę. Dabartinis džihadas Afganistane iš esmės yra lokalus, jo kovotojai neturi globalių vizijų ir ambicijų. Jie nėra apokaliptikai, o veikiau racionalūs žaidėjai, tikintys, kad žaisdami protingai ir apskaičiuotai (tiek ginklais, tiek kitomis priemonėmis) jie vieną dieną gali pasiekti savo tikslą – ateiti (kai kas pasakytų – sugrįžti) į valdžią ir net turėti populiarų palaikymą. Galbūt todėl Afganistano maištininkai vengia Irake taip suvešėjusio beatodairiško (o tolimesnėje perspektyvoje ir patiems maištininkams pražūtingo) įkaitų žudymo. Kita vertus, maištininkų taktikos pokyčius natūraliai lemia jos sėkmės lygis. Tad, nors korėjiečių atvejis suponuotų priešingai, ji kažkuriuo momentu gali pakisti į būsimiems įkaitams neigiamą pusę.