Taizė garsėja kaip viena garsiausių piligrimystės vietų Europoje, kasmet priimanti dešimtis tūkstančių žmonių iš viso pasaulio. Tačiau Taizė ne iš karto tapo tokia vieta, kokia yra dabar.
Jos bendruomenės istorija prasidėjo 1940m. Pabrėžiame - bendruomenės – ne sektos, kokia dalis žmonių (dažniausiai nieko konkretaus apie Taizė nežinančių) yra linkę ją vadinti.
Pagrindinis bendruomenės įkūrėjo brolio Roger tikslas buvo rasti naujų būdų, padėsiančių įveikti krikščionių susiskaldymą ir žmonijos konfliktus. 1940-aisiais, Antrojo pasaulinio karo metais, tai buvo itin aktualu. Norėdamas pagelbėti karo aukoms, skriaudžiamiems ir iš savo tėvynės ujamiems žmonėms, brolis Roger nusipirko namą Taizė kaimelyje, kuris dėl savo geografinės padėties buvo puiki vieta pabėgėliams priimti – tuo metu Taizė buvo prie pat demarkacijos linijos, dalijusios Prancūziją į dvi – okupuotą ir laisvąją – dalis.
Kukliai įrengta vieta tapo prieglobščiu ne vienam sunkion padėtin pakliuvusiam žmogui. Gyvenimo sąlygos buvo skurdžios, tačiau čia, skirtingai nei kitoje karo alinamos Europos teritorijoje, galėjai rasti ramybę.
Nenustebkite – ramybės ieškoti čia atvažiuojama ir dabar. Žinoma, praėjus beveik septyniasdešimčiai metų, Taizė pasikeitė – šiandien čia gyvena daugiau nei šimtas brolių, katalikų ir skirtingos kilmės protestantiškų konfesijų atstovų iš daugiau nei dvidešimt penkių šalių. Visi jie yra davę įžadus sekti Kristų, laikytis celibato, gyventi paprastą, kuklų gyvenimą. Broliai pragyvena tik iš savo darbo – dovanų ar aukų niekas nepriima.
Nuo penktojo XX a. dešimtmečio broliai vyksta gyventi į vargingiausius pasaulio kraštus, kur padeda skurstantiems, nelaimių ištiktiems žmonėms. Taizė bendruomenę aplanko įvairių bažnyčių vadovai. Čia lankėsi Jonas Paulius II, stačiatikių ir liuteronų vyskupai, daugybė kunigų ir pastorių iš viso pasaulio.
Norinčiųjų pabuvoti Taizė netrūksta: nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens kas savaitę į gyvenvietę atvyksta žmonės iš įvairių žemynų. Vasarą kai kuriomis savaitėmis Taizė priima daugiau kaip 5000 jaunuolių iš 75 šalių. Maža to, dažnam iš pirmąkart atvykusiųjų norisi čia sugrįžti dar kartą.
Savaime kyla klausimas: „Ką gi tokio ypatingo turi Taizė?“ Papasakoti sunku, bet mes pabandysime – gal pavyks perteikti bent kruopelytę „tenykščio“ gyvenimo atmosferos.
Taizė mus pasitiko plieskiančia saule, keturiasdešimties laipsnių karščiu ir šiokiu tokiu chaosu. Mažai kas buvo aišku: nei kur, nei su kuo, nei kaip gyvensime, dar nežinojome. Ne ką labiau pagelbėjo ir „senbuvių“ bandymai papasakoti apie Taizė: „Negaliu nupasakoti, kaip ten yra. Patys pamatysit.“ Arba: „Svarbiausia Taizė – bendravimas.“
Na, bendrauti tikrai buvo su kuo – žmonių knibždėte knibždėjo. Vieni nešė lagaminus naujųjų namų – barakų arba palapinių - link, kiti juos tempė prie autobusų – ruošėsi kelionei namo.
Vėliau supratome, kad tik sekmadienį – pamainų keitimosi dieną - čia būna taip chaotiška. Visą likusią savaitę Taizė vyrauja tvarka ir vienas kitą nuosekliai keičiantys užsiėmimai – kai kuriuos iš jų pasirinkti galima individualiai.
Vieni iš tokių – tai buities darbai. Taizė nerasite aptarnaujančio personalo – visus buities darbus atlieka patys bendruomenėje viešintys žmonės. Tačiau gaminti maistą, plauti grindis, dušus ar indus, net rinkti šiukšles, skirtingai nei namie, visai nėra nuobodu! Priešingai – jauni ir kūrybingi žmonės buities darbus paverčia smagia atrakcija. Darbai dažniausiai yra lydimi dainų, juoko ir šiokių tokių papokštavimų (na, tarkim, plaudamas indus pats niekada neliksi sausas).
Norintys gali rinktis kitokio pobūdžio darbus. Vienas iš tokių – tvarkos prižiūrėjimas: Taizė teritorijoje po vidurnakčio turi viešpatauti tyla. Turintys medicininį išsilavinimą gali padėti medicinos punkte. Trumpiau tariant, darbų užtenka kiekvienam. Ir jų baidytis visai nereikia – juk būtent su „bendradarbiais“ lengviausia susidraugauti: susitinkate kiekvieną dieną, tad laiko bendravimui tikrai pakanka. Juk, kad ir kaip norėtum, su visais tą pačią savaitę Taizė viešinčiais žmonėmis tikrai nespėsi susipažinti – taip daug jų yra. Ir visi tokie skirtingi: atvykę iš tolimiausių pasaulio kampelių, kalbantys sava kalba, turintys savų papročių. Rodos, skirtumų rasi daugiau nei panašumų. Tad kas gi juos sieja?
Bendrumą, matyt, lengviausia pajausti pamaldų metu. Sėdėdamas šalia kitų, giedodamas giesmes, kurių kiekviena parašyta vis kita kalba, girdėdamas balsus tūkstančio žmonių (ir savąjį tarp jų), patiri tikrai neeilinį jausmą. Būtent bažnyčioje labiausiai suvoki, kas tave sieja su dar keliais tūkstančiais čia viešinčių – tai noras ieškoti. Ieškoti savęs būnant kartu su kitais. Noras būti kartu – draugauti nepaisant amžiaus, rasės, tautybės skirtumų.
Jausmas, apimantis bažnyčioje pamaldų metu, matyt, vienas paveikiausių. O juk bažnyčia visai kukli – čia nepamatysi freskų, puošnių vitražų, įspūdingų šventųjų paveikslų. Didžiausia puošmena – tai liepsnelės žvakių, sustatytų ant altoriaus. Jų ir, svarbiausia, žmonių skleidžiama šiluma bažnyčią paverčia ašimi, apie kurią sukasi Taizė gyvenimas.
Dar vienas dalykas, kurį norisi paminėti – tai šypsena. Ji lydi tave visą laiką: pamatęs ją aplinkinių veiduose, pats negali nesišypsoti. Surūgusių ar susiraukusių reikėtų su žiburiu ieškoti. Žmonės čia atvažiuoja bendrauti, būti vienas su kitu – priešiškumo nepamatysi, ko gero, nė vienam veide. Galbūt dėl to čia jautiesi toks saugus ir nesuvaržytas.
...Po akimirksniu prabėgusios savaitės iš Taizė išvažiuoji, rodos, šviesesnis, įgavęs naujų jėgų, pasisėmęs minčių, o gal net radęs, ko ieškojai. Jei ne – Taizė visada tavęs lauks kitąmet. Autobusui lėtai vingiuojant Prancūziškojo kaimelio keliuku mums pro langą mojuoja visi naujai atvykusieji – tą akimirką suprantame, kad mieliausios lauktuvės, kurias parsivežame – tai šypsenos ir šiluma tų, su kuriais susipažinome.