Jis nesiryžta skaitytojams žadėti, kad jie netrukus galės atsiversti naująjį kūrinį, tačiau sutiko apie jį papasakoti lrytas.lt.
- Girdėjome, kad parašėte naują romaną. Ar tai tiesa?
- Ne, netiesa. Dar nebaigiau – baiginėju jį jau trejus metus. Iš viso jį rašau jau penkerius – daugiau niekada gyvenime nieko ilgesnio nerašysiu. Bijau ir prisižadėti, kada knyga bus baigta...
- Kodėl taip sunkiai sekasi?
- Nesunkiai, tiesiog medžiaga pati diktuoja apimtį ir tam tikrą įdirbį, kurį reikia įdėti. Šį kartą medžiaga pasirodė kur kas platesnė, negu iš pradžių tikėjausi.
- Būtų įdomu sužinoti, apie ką rašote?
- Nėra jokios paslapties, tiesiog sudėtinga nupasakoti keletu žodžių.
Tai romanas, kurio veiksmas vyksta ateityje, maždaug po 30 metų. Pagrindinis įvykis yra tai, kad Lietuva yra areštuota. Ant jos 25 metams uždėtas milžiniškas gaubtas iš visokių metalo lydinių. Pagrindinis veikėjas ne savo noru emigravo, kai tą gaubtą dėjo, o užaugęs jis laimėjo konkursą ir gali vykti į tą uždarą teritoriją pamatyti, patyrinėti, kas viduje.
Knyga apie tai, ką jis ten randa.
- O kaip kilo tokia idėja?
- Pirminė idėja labai skiriasi nuo to, ką rašau šiuo metu. Pamenu, mintis kilo nugirdus apie vieną įvykį kažkur Žemaitijoje.
Kažkoks laikraštukas paskelbė labai keistus horoskopus. Buvo rašoma kažkas panašaus į tai, kad „triušis taip spirs senukui į krūtinę, kad senukas pasiligos“ ir panašios pranašystės. Žodžiu, baigėsi tuo, kad žmonės, prisiskaitę tų horoskopų, net vaikų į mokyklą neleido.
Taigi pradžioje ir sugalvojau rašyti apie po gaubtu gyvenančią ir tokiomis pranašystėmis tikinčią bendruomenę. Šitaip atsirado gaubtas, tačiau jo turinys vėliau pakito. Viskas pakrypo visai į kitą pusę, bet daugiau nepasakosiu, nes bus nebeįdomu.
- Kodėl būtent Lietuva atsiduria po gaubtu?
- Nes aš čia gyvenu ir geriausiai pažįstu šią šalį. Žinoma, būtų logiškiau, jei po gaubtu atsidurtų kokia nors Baltarusija - šalis, kuri priešinasi demokratiniam Vakarų pasauliui ir panašiai.
O romane Lietuva po gaubtu pavožiama dėl savo dydžio ir todėl, kad čia žmonėmis gana lengva manipuliuoti. Gaubto kūrėjai iš pradžių jį sukuria kaip ateities karų priemonę – tokiose šalyse, kaip Šiaurės Korėja ar Irakas, bus galima uždengti ištisas tautas ir išvengti aukų.
Iš pradžių pagaminamas nedidelis bandomasis gaubtas, o jam išbandyti reikalinga nedidelė teritorija. O Lietuvoje, visi matome, lengva “juodojo piaro” priemonėmis į valdžią „prastumti“ reikalingus žmones. Išties visur taip yra, tik mes čia gyvename ir geriau matome.
Taigi Lietuva padaroma verta bausmės ir uždengiama. Kitaip sakant, iš pradžių pagaminamas batas, po to jam surandama koja.
- Kada galime tikėtis paskaityti jūsų naująjį romaną?
- Dabar jau bijau kažką prižadėti (juokiasi). Tikiuosi, kad ateinančiais metais.
- Jūs ne tik rašytojas, bet dirbate ir su kinu. Kuo skiriasi šios meno formos?
- Jos turi daug bendrų bruožų ir daug didelių skirtumų.
Tiek literatūroje, tiek kine yra pasakojamos istorijos. Tačiau istorijos pasakojamos skirtingais būdais, naudojant skirtingas priemones. Ir tas, kuriam tos istorijos adresuojamos, būna skirtingoje padėtyje. Vienu atveju – lovoje su knyga, kitu – kino teatre kėdėje.
Skiriasi ir dialogai. Literatūroje gali sau leisti juos labiau stilizuoti, o kine žaidžia natūralumas. Taip pat skiriasi situacijos. Literatūroje galima viską aprašyti plačiau. Kine rašydamas scenarijų privalai iškart montuoti vaizdus, scenos turi būti pakankamai trumpos ir informatyvios – kitaip nei romanuose.
Sakyčiau, kad man asmeniškai maloniau ir lengviau rašyti romanus, prozą. Kinas yra sunkus darbas. Vis dėlto scenarijaus rašymo patirtis duoda daug – išmoko taupumo. Juk dažniausiai juos ir rašo arba patys režisieriai, arba žmonės, atėję iš literatūros – prozininkai, poetai. Manau, kad kiekvienam prozininkui verta pabandyti parašyti scenarijų.
- Ar ryšitės dar kartą tokiai avantiūrai?
- Žinoma, kinas, kaip meno rūšis, man labai patinka. Tik scenarijaus rašymas – sunkus darbas. Man galbūt labiau patinka būti režisieriumi nei scenaristu. Tiesa, kad būtum geras režisierius, privalai turėti gerą scenarijų. Jo rašymas tarsi paruošia dirvą.
- Kaip vertinate dabartinį Lietuvos kiną, vis pasirodančius projektus?
- Džiaugiuosi, kad atsiranda daugiau galimybių žmonėms debiutuoti ir išbandyti savo jėgas. Juos vertinti reikėtų geranoriškai – juk dauguma filmų yra kuriami turint labai mažą biudžetą. Dažniausiai aktoriai dirba kone už dyką.
Tačiau geras kinas neatsiras, jei per metus bus sukuriamas vienas ilgo metražo ir trys trumpametražiai filmai. Juk ir režisieriams, ir aktoriams, ir operatoriams reikia nuolatinės praktikos. Jei, tarkime, režisierius sėdi be darbo ir laukia penkerius ar šešerius metus, kol atsiras lėšų, jis praranda įgūdžius. Jam beveik visko reikia mokytis iš naujo, reikia vėl rasti pasitikėjimo savimi.
Ką padarysi, kad Lietuva tokia maža ir skurdi kinui, o tiems žmonėms tenka laukti tuos penkerius ar šešerius metus.
- Ar manote, kad Lietuvos kinas turi perspektyvų? Ar patobulėsime?
- Be abejo. Jis privalo vystytis. Manau, kad labiausiai mums trūksta kino vadybininkų. Jų Lietuvoje yra tik vienetai. Reikia visokių, skirtingų žmonių: kurie sugebėtų organizuoti darbą aikštelėje ir kurie – už jos ribų. Labiausiai trūksta tų, kurie mokėtų gauti lėšų. Tai yra įmanoma, tik mes dar neišnaudojame visų šaltinių. Reikia sudominti, ieškoti ir gauti.
Atrodo, „Šiaurės Atėnuose“ skaičiau “Castor&Pollux” mintį, kad kinas Lietuvoje buvo pasodintas Tarybų valdžios, o kai valdžia išėjo, baigėsi ir kinas. Aš nenorėčiau su tuo sutikti. Manau, kad Lietuvoje yra daug talentingų ir potencialą turinčių jaunų žmonių, kurie gali kurti. Tik jiems reikia sistemos – studijų, komandinio darbo įgūdžių. Genialus režisierius be geros komandos nieko nepadarytų. Vis dėlto tai – komandinis darbas. Jis prasideda režisieriumi viršuje ir baigiasi netgi ne apšvietėjais, maisto gamintojais. Jau nekalbu apie aktorius, kurie turi turėti kuo daugiau darbo kine patirties. Vaidinant viename filme per trejus metus, daug patirties nebus.
Teko susipažinti su Rumunijos patirtimi. Rumunija – didesnė šalis, turi 22 milijonus gyventojų, taigi yra septynis kartus didesnė už Lietuvą – maždaug tiek kartų daugiau filmų ir sukuria, apie dešimt ilgo metražo vaidybinių filmų per metus. Bet problemos labai panašios. Ten irgi egzistuoja kartų konfliktas, seniai nenori užleisti vietų jauniems. Žinoma, padėtį pagerino jų pergalės Kanuose. Nebėra kur dėtis ir seniesiems, jiems tenka pasislinkti. Nors negali sakyti, kad reikia tik jaunų režisierų, o senus išmeskime. Turi būti balansas.
Ir daugiau pinigų. Lietuvos kino biudžetas yra labai mažas ir juokingas. Toks turėtų būti vieno filmo, o ne visos šalies kino produkcijos biudžetas.
- Kokius filmus žiūrite?
Kokius rodo, tokius ir žiūriu (juokiasi). Kažkada turėjau mėgstamiausių kūrėjų dešimtuką. Gal ir dabar turiu, tik ten labai platus spektras, nuo vieno kraštutinumo iki kito. Pavyzdžiui, man patinka ir A.Tarkovskis, ir Q.Tarantino – nepaisant to, kad jie labai skirtingi. Dar mano dešimtukui priklauso Peteris Weiras, Milošas Formanas, Davidas Lynchas, Larsas von Trieras, Kira Muratova... Nebeprisimenu, seniai tą dešimtuką bekartojau.
- Kaip vertinate amerikiečių kūrybą?
- Išties nemaža dalis mano mėgstamiausiųjų yra iš JAV arba ten dirba – kelis jau minėjau, taip pat broliai Coenai. Vis keikiame mes tą Holivudą, bet ten yra pastatoma labai daug gerų filmų. Mano manymu, daugiau nei Europoje ar kur nors kitur.