Bet solidžiam meteorologui turbūt nesolidu rungtyniauti su politikos “orų berniukais” (atsiprašau Lygių galimybių kontrolierės: ir mergaitėmis), Vyriausybės griūties ir net Lietuvos likimo ateitį dažnai spėjančius tik pagal vieną rodiklį. Anot jų, lemiamas tūzas politiniame žaidime – vienas plačiai apdainuotas premjero G.Kirkilo patarėjas.
Net konservatoriai, kurių niekas nekaltina sąsajomis su lolašvilėmis ar kitokiomis būrėjomis, nusprendė neberemti socialdemokratų vadovaujamos mažumos Vyriausybės ir garsiai apie tai ištrimitavo savo rinkėjams. Solidi dešinioji partija neslepia: svarbiausias jų rudens darbas – iki spalio 1-osios “suderinti planą”, kaip baigti Valstybės saugumo departamento (VSD) reikalų tyrimą ir pertvarkyti departamentą.
Matyt, todėl kartu su konservatoriais viešai ašaras lieja VSD darbo netekę pareigūnai. Jų politiniai partneriai leidžia aiškiai suprasti: tereikia tik vieno – išvyti mistinį Albiną į gatvę (geriau – iš Lietuvos į Baltarusiją), ir virš Lietuvos amžiams nušvis mėlynas dangus! Kirkilo-Kubiliaus abipusės meilės galės pavydėti auksinio jubiliejaus sulaukę sutuoktiniai, konservatoriai nekaišios pagalių į valdančiosios koalicijos ratus, visos spec. tarnybos dirbs skaidriai, teisėjai teis teisingai, o STT bus galima panaikinti, nes neliks korupcijos. Ir tada pagaliau Lietuvoje visiems padidės atlyginimai - ne pagal galimybes, o pagal poreikius.
Jei tikrai taip, drįstume rekomenduoti premjerui išrauti šią rakštį iš sveiko valstybės kūno. Tačiau nelaimė, kad net tokiam ryžtingam “proveržiui” pasiryžęs G.Kirkilas negalės būti garantuotas dėl savo sėkmės.
Ne tik Vyriausybės, bet ir visos Lietuvos laukia išbandymas. Tiesa, išbandymas ne Albinu, o pinigais. Tik neverta ieškoti lagaminų su doleriais Baltarusijos opozicijai, kuriuos “aptinka” tai baltarusių prokurorai, tai visažiniai mediaspektaklių kūrėjai.
Gaila, bet jokie kovotojai su korupcija negali aptikti to, ko nėra – net padedant Baltarusijos ar kitų kaimyninių šalių KGB.
Mat JAV Kongreso skiriamos lėšos demokratijos paramos fondams nepasiekia nei prakeiktųjų valstybininkų, nei demokratijai atsidavusio konservatoriaus E.Zingerio, nei Lietuvos valstybės. Tą puikiai žino ir daugelis sensaciją apie išvogtus pinigus padėjusiųjų paskleisti Lietuvai ir pasauliui, nes nė vienas tokių seklių nematė prasmės pasiklausti bent JAV ambasados Vilniuje, ar jiems negaila prarastų milijonų…
Tačiau begalinį susirūpinimą Lietuvos ateitimi deklaruojančios opozicinės partijos prieš rinkimus vis vien lieps G.Kirkilo Vyriausybei “rasti” šimtus milijonų. Jei ne Baltarusijoje, tai Lietuvoje. Juk Lietuvos valdžia įpratino žmones tikėti, jog milijonus litų ar eurų galima “rasti” bedugnėse valstybės biudžeto kišenėse.
Tereikia gerai pagąsdinti mitingais prie valdžios rūmų, ir tuoj atsiras koks geradaris Seimo narys, partijos lyderis, kuris pažadės iškratyti valdžios kišenes. O jau tada kaip pasakoj: ištarus “avineli, pasipurtyk!”, pabirs aukso pinigėliai visiems, kam jų trūksta.
Paklauskit šiandien bet kurio lietuvio: kam jų nterūksta? Trūksta visiems – ne tik tiems, kurie jau suskubo įregistruoti rinkimuose į vieną laisvą Seimo nario kėdę Pensininkų partijos kandidatą. Galbūt pensininkai nebetiki jokiais pažadais, jei tarp devynių kitų šiems rinkimams įregistruotų partijų neranda bent vienos, kuri galėtų pažadėti, pvz. sulyginti prezidento ir grioviakasio pensiją?
Beje, tai nesudėtinga: Seimas turi teisę priimti ir tokį įstatymą. О gal tai dar viena valstybininkų sąmokslo dalis. Juk visai nesunku išsiaiškinti, jog vienas Pensininkų partijos lyderių – prof. Raimundo Lopatos uošvis.
Tokio politinio aktyvumo priežastis tikriausiai kita. Juk atsisėdus bent metams į Seimo nario kėdę naujoje parlamento posėdžių salėje galima užsitikrinti visas socialines Seimo nario teises (taip pat ir solidų priedą prie Seimo nario atlyginimo, už kurį Vyriausybei prieštaraujant gražiai balsavo visuotine gerove susirūpinęs Seimas).
Be to, Seimo nariai turi ir jokiais varžteliais nevaržomą žodžio laisvę.
Tai gundanti laisvė iš Seimo tribūnos drąskyti akis ne tik “pensininkų motina” vadinamai socialdemokratei Vilijai Blinkevičiūtei, bet ir visai Vyriausybei. Jei labai norisi – ir prezidentui.
Tačiau ir be Pensininkų partijos atstovo Seimas jau “pastatė į vietą” Vyriausybę, nesėkmingai bandžiusią įrodyti parlamentarams, kad per naktį po įstatymo priėmimo rasti valstybės biudžete šimtus milijonų tiesiog neįmanoma.
Štai vis dar prezidentu pasirašinėjantis R.Paksas jau išsiųntė laišką premjerui G.Kirkilui, prašydamas nuo rugsėjo mėnesio padidinti algas mokytojams. Kas gali ginčytis, kad mokytojams algos per mažos? Žinoma, jei neskaičiuosime dažnai tiesiai į kišenę mokamų pinigėlių už privačias pamokas.
Žinoma, nei libdukai, nei konservatoriai, per likusius iki rinkimų metus reikalaujantys iki tobulumo ištobulinti supūliavusias sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas nedrįs pareikalauti, kad mokytojai ir gydytojai deklaruotų savo “vokelius”. Užtat be baimės supykinti elektoratą galima pakurstyti ir studentus, reikalaujančius nemokamo mokslo, ir didesnių atlyginimų laukiančius mokytojus ar medikus.
Pabudęs R.Paksas jau reikalauja premjero sustabdyti kylančias maisto, dujų ir kitas kainas. Tikėtina, kad dėl šio švento tikslo neabejotinai susivienys, kaip jau ne kartą buvo, visi, kas netingi: liberaldemokratai, “darbininkai” ir net konservatoriai. Socialliberalai, tikėtina, kaip visada svyruos pagal politinio vėjo kryptį – nuo paramos valdančiajai mažumai iki paramos populistinei daugumai.
Atsiribojimas nuo paramos Vyriausybei tarsi atleidžia konservatorius nuo pareigos užkirsti kelią populistiniams Seimo sprendimams. Juk taip nesunku nuo dujų kainų reguliavimo Seime pereiti prie duonos kainų reguliavimo. Tuo labiau, kad dujų kainą iš tiesų reguliuoja “Gazprom” ir Kremlius, o duonos nereikia pirkti Rusijoje – pakankamai užaugina Lietuvos žemdirbiai.
Tiesa, didieji reguliavimo šalininkai nepaaiškina, kaip užtikrinti ir dideles ūkininkų pajamas už parduodamą produkciją, ir didelius darbininkų atlyginimus maisto perdirbimo bei kitose pramonės įmonėse.
Taip pat nieks nepasiūlo būdo priversti “Gazprom” nedidinti Lietuvai parduodamų dujų kainos. Na, nebent partijos, tarsi maldą kartojančios žodžius, esą gerasis “Gazprom” nedidins dujų kainos Lietuvai , slapta susitarė su Kremlium dėl dujų kainų sumažinimo “teisingų” partijų Pergalės Lietuvoje proga.
Jei Lietuvoje juokauti dar galima, galima ir pajuokauti, kad premjerui G.Kirkilui projektuojamas pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo ministrės pirmininkės K.Prunskienės likimas. Ji buvo su triukšmu priversta atsistatydinti, Vyriausybei nesuvaldžius kainų kilimo Sausio 13-osios išvakarėse. O jei dar pridėsime visus KGB šešėlius, scenarijaus pakartojimas tampa visai įmanomas. Belieka tik pačiam G.Kirkilui prisiūti “Šatrijos” uodegą….
Tuomet atstatydinus K.Prunskienę, ekstremaliomis aplinkybėmis pradingus A.Šimėnui, į premjero postą netrukus buvo “laikinai” paskirtas dešiniųjų gelbėtojas G.Vagnorius. Dabar belieka tik sukurti ekstremalias sąlygas, o gelbėtojų tikrai netrūks. Tuo labiau, kad šiuo metu laikinojo premjero postas yra puiki starto aikštelė į prezidento aukštumas.
Gerą trumpalaikio Vyriausybės vadovo patirtį turi A.Kubilius. Prireikus Tėvynei, net eurokomisarė D.Grybauskaitė tikriausiai atskristų iš Briuselio. Tai puiki kandidatė vadinamajai “specialistų vyriausybei”, kai nė vienai partijai neturint ryškios daugumos Seime, formuojama savo srities profesionalų Vyriausybė.
Kažkada tokiai Vyriausybei vadovavo B.Lubys, komandiruotas į premjero postą iš dar neprivatizuotos “Achemos”. O juk mūsų “geležinė ledi” tikrai geresnė finansų, diplomatijos ir visų ES direktyvų žinovė už poną B.Lubį.
Neabejotina, kad D.Grybauskaitė būtų tikriausiai vienintelė nepartinė kandidatė, tinkanti ir “kietą ranką” propaguojantiems liberaldemokratams, ir prezidentui V.Adamkui.
Žinoma, šiuo metu beveik neįtikėtina, kad svetimos valstybės tankai galėtų kirsti mūsų valstybės, saugomos NATO, sieną.
Tad belieka sukurti ekstremalias sąlygas šalies vidaus politikos įrankiais. Pavyzdžiui, nepatvirtinti Seime 2008 metų biudžeto. Juk parengti tokį biudžeto projektą, kuris atitiktų ir rinkėjams pataikaujančių partijų apetitus, ir euro įvedimui būtiną finansinę drausmę - praktiškai neįmanoma.
Tiesa, kol kas dar neaišku, kaip iš tiesų atrodys konservatorių jau plačiai reklamuojami “teisingumą ir padorumą“ įvirtinantys įstatymai. Skelbiama, kad jie užtikrins finansų stabilumą ir energetikos saugumą.
Taigi galima spėti, kad konservatoriai, flirtuodami su populistine opozicija ir netrukdydami jai balsuoti už praktiškai neįgyvendinamus ir biudžeto išlaidas didinančius įstatymus, tuo pat metu bendru sutarimu itin entuziastingai ims stumti rudens sesijai numatytą Fiskalinės drausmės įstatymo projektą.
O jei dar pavyks “pakabinti” Vyriausybę, Seimui pareikalavus 2009 metais neuždaryti antrojo Ignalinos atominės elektrinės bloko, šiai Vyriausybei teks praktiškai neįgyvendinami uždaviniai.
Tuomet premjerui G.Kirkilui beliks išspręsti vieną dilemą: atsistatydinti pačiam ar laukti, kol opozicinė Seimo dauguma jį su triukšmu atstatydins. Paradoksas tas, kad tokia “antikirkilinė” dauguma gali būti daug didesnė negu dabar.
Juk kas žino, ar K.Prunskienei, A.Paulauskui taip pat nesinori atkeršyti socialdemokratams už visas politines nuoskaudas ir iš trumpalaikio premjero aikštelės atsispirti skrydžiui į prezidento postą. Jei kažkada tai pavyko net R.Paksui, tai kodėl tai gali nepavykti kitiems? Gal net A.Zuokui, slapta griežiančiam dantį dėl Vyriausybės ketinimo pristabdyti karališkų Mindaugo apartamentų statybą Vilniuje .
Abejotina, ar sudaužytas Valstybės saugumo departamentas norės ir galės dar kartą tirti, iš kur gelbėtojų pinigai . Net jeigu Seimas vis delto priims rinkimų kampanijų ir partijų finansavimą varžančius įstatymus, jų paprasčiausiai niekas neberizikuos vykdyti. VSD, STT ir kiti nebenori vėl patys pasismeigti. Tą gali sau leisti nebent politikai.