Oficialių priėmimų bei renginių metu visuomet pasitempęs kariuomenės vadas išduoda, jog jam nėra nieko maloniau, nei po dienos darbų sėsti ant galingo, tačiau greitam važiavimui neskirto motociklo.
V.Tutkaus nuomone, važiuodamas per miestą ar užmiestį motociklu, pamatysi tikrai daugiau nei lėkdamas automobiliu. Turėdamas galimybę važiuoti ir dairytis geriausiai pamatai, kaip keičiasi miestas.
„Anksčiau būdavo, važiuoji: Vilnius, miškai, miškai, Nemenčinė. Dabar jau – Vilnius-Nemenčinė. Miškai prapuolė“, – šyptelėjo 47 metų kariuomenės vadas.
Sostinėje gimęs ir augęs V.Tutkus pripažįsta, jog šis miestas jam – išskirtinis, brangiausias ir labai gražus.
Dažniausiai kariuomenės vadas motociklu sukinėjasi po Senamiestį, kiek įmanoma – važiuoja palei Nerį. Pasuka ir keliu, vedančiu Molėtų link.
Glumina vairavimo kultūra
- Kaip jums atrodo, ar Vilniuje – saugu? – „Sostinė“ pasiteiravo V.Tutkaus.
- Vilnius – saugus miestas. Galiu patvirtinti iš savo patirties.
Kai buvau nuvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Vašingtoną, mūsų grupei buvo aprodytas pats miesto centras. Grupės vadovas sakė, kad čia galime vaikščioti dieną ar naktį, po vieną ar po kelis – mums nieko neatsitiks.
Į toliau nuo centro esantį kvartalą jis patarė eiti nebent tik dieną. Ir tik grupėmis.
O į dar atokesnius rajonus apskritai patarė nekelti kojos nei dieną, nei naktį, kadangi ten pavojus tyko nuolat.
O Vilniuje negalėčiau išskirti nė vienos vietos, kur būtų ypač nesaugu. Žinoma, nelaimė gali nutikti ir pas mus, tačiau tikrai nėra taip pavojinga, kaip kai kuriuose JAV miestų kvartaluose.
Tik pastebėjau, kad vilniečiai labai agresyviai vairuoja, trūksta tolerancijos vieni kitiems. Todėl džiaugiuosi, kad vykdoma akcija „Stop karui keliuose“.
Net kai kurie svečiai iš užsienio stebisi: vilniečiai jiems sudaro labai gerą įspūdį – malonūs, bendraujantys, draugiški, šypsosi, tačiau viskas pasikeičia, kai jie atsisėda prie vairo.
Palaiko Valdovų rūmų atstatymą
- Daug keliaujate. Kuo Vilnius išsiskiria iš aplankytų miestų?
- Man nuo vaikystės buvo įstrigusi atmintyje istorija apie tai, kaip Šv.Onos bažnyčią, susižavėjęs jos grožiu, ant delno išsinešti norėjo garsusis prancūzų karvedys Napoleonas Bonapartas.
Tačiau kai apsilankiau kitose šalyse, pamačiau, kad kažko panašaus yra ir svetur.
Vienintelė Vilniuje esanti Šv.Petro ir Povilo bažnyčia neturi atitikmens. Ji yra Vilniaus deimantas.
Kai į Vilnių atvyksta svečių iš užsienio, visuomet paprašau, jeigu tik yra galimybė, į apžvalginę ekskursiją įtraukti bent trumpą apsilankymą šioje bažnyčioje.
Ir dar labai džiaugiuosi, kad Vilniuje pastatytas paminklas karaliui Mindaugui.
Taip pat priklausau tai daliai žmonių, kurie palaiko Valdovų rūmų atstatymą. Juk tai – mūsų šaknys, simbolis, kuris turi būti atkurtas.
Apžiūri iš apžvalgos aikštelės
- Gimėte ir užaugote Vilniuje. Kokiame miesto kieme prabėgo jūsų vaikystė?
- Šalia Šiaurės miestelio tuomet buvo Verkių skersgatvis. Dabar jo pavadinimas pakeistas. Ten yra uždaras kiemas – nedideli trijų aukštų namai išsidėstę ratu.
Viename šių namų iki šiol gyvena mano tėvai.
Man tai – gražiausia vieta mieste. Čia iki šiol stovi suoliukas, ant kurio sėdėdavau vaikystėje. Žinoma, tik lentos pakeistos.
Taip pat auga tie patys topoliai, namai nė kiek nepasikeitę – jie nei atnaujinti, nei restauruoti.
- Kokia sostinės vieta jums mieliausia?
- Mėgstu nuvažiuoti į apžvalgos aikštelę, esančią Subačiaus gatvėje. Iš šios vietos geriausiai gali susidaryti įspūdį apie tai, kaip atrodo miestas.
Pasižiūrėjus matyti, kad miestas yra apsuptas aukštumų, koks jis žalias ir gražus.
Tvarkos galėtų būti daugiau
- Ar miestas pakankamai prižiūrimas, jame užtenka tvarkos?
- Miestas švarus, gatvės nėra užterštos, tačiau jame tvarkos galėtų būti ir daugiau.
Kodėl taip sakau? Tiesiog praėjusią savaitę lankiausi Kanadoje. Ten visur – ypatinga švara. Eini gatve, ir atrodo, kad viskas ką tik nuplauta. Jeigu žmogus rūko, jis niekada nenumes nuorūkos ant žemės.
Mes taip pat su kolega stovėjome, rūkėme, bet apsižiūrėjome, jog aplink nėra šiukšliadėžės, tai užgesinę cigarečių nuorūkas įsidėjome į kišenę ir išmetėme pamatę pirmą šiukšliadėžę.
Kai aplink taip tvarkinga, net rankos nekyla šiukšlinti.
Manau, kad mūsų gyventojų elgesį lemia kitoks mentalitetas.
Tačiau iš visų svečių, kurie atvyksta į Vilnių, visuomet sulaukiu tik gerų atsiliepimų apie miestą.
Ypač audringai emocijas reiškia tie, kurie į sostinę grįžta po 3-4 metų pertraukos – jie mato, kokiu tempu auga miestas, ir tuo itin žavisi.
- Pastaruoju metu kyla daug diskusijų, ar miestui reikia aukštų pastatų. Kurią pusę jūs palaikytumėte?
- Viskam turi būti saikas. Jeigu aukšti pastatai ir toliau koncentruosis vienoje vietoje, kaip yra dabar, tai – gerai.
Tačiau jeigu tik jie pradės padrikai dygti skirtinguose miesto rajonuose, vaizdas bus nykus, nes stovės vieni kaip našlaičiai.
Manau, kad miesto plėtra turėtų rūpintis architektas, kuris yra gimęs ir augęs Vilniuje bei puikiai jį pažįsta.