Vis galvoju, kodėl Jėzus taip mėgo nusidėjėlius. Mes gi jų nemėgstame. Nemėgstame būti nevalų tarpe. Nemėgstame patys būti tokiais laikomi. Nuolat kratomės nešvaros savyje ir aplink save – esą saugom reputaciją. Tuometiniams Jėzaus aplinkos ponams Švaruoliams, fariziejams, irgi kildavo klausymas dėl šio pranašu ir net Dievo Sūnumi apsiskelbusio žmogaus polinkio būti su nusidėjėliais.
Jėzus jiems atsakys: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės kartu su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 4-7).
Jėzaus atsakymas yra aiškus ir katekizmo pamokose gerai išmoktas. Dievas įsikūnijo dėl nusidėjėlių. Jis tapo žmogumi pro nobis, t.y. dėl mūsų. Tik iš tų mūsų, tarkime, tikinčiųjų, kiek iš tiesų jaučiamės esą nusidėjeliai? Juk kaip sunku suvokti save „blogu“ žmogumi ir šia žinia pasidalinti su savo aplinka! Atrodytų, kad daugeliui mūsų tikėjimas tiesiog tėra terapijos nuo „blogio“ manyje ir kituose priemonė. Ar gi ne taip?! „Jeigu aš – tinkintis, vadinasi, esu geras“, - taip save suvokia didelė dalis tikinčiųjų. Tačiau tikrai ne taip save suvokė šventieji, t.y. tie žmonės, kurių gyvenimas tapo kvapni auka Dievui. Štai neseniai sužinojome, kad ir Motina Teresė save vargiai tikinčiaja laikė, ir visgi ... tikėjo.
Pagalvokime, kodėl ši Teresė galėtų labiau patikti Dievui nei save geru ir doru laikantis krikščionis? Juk katalikiškoje žinisklaidoje (ne tik Lietuvoje, kur jos nedaug teliko) gausu besišypsančių gražių, laimingų, entuziastingai tikėjimą išpažįstančių ir, kas svarbiausiai, dorų veidų. Čia atrasi ir Motinos Teresės giedrą šypseną. Suprantama, šie leidiniai, kaip ir kiti gyvenimo būdus propaguojantys leidiniai, turi būti savo skaitytojui patrauklūs ir bent nenuostolingi. Tačiau klausimas išlieka aštrus ir tiesus: kam šie liediniai yra skirti? kieno šios „doros“ šypsenos ir kam jos skirtos? Ar tų „devyniasdešim devynių“? Kodėl Dangus taip džiaugisi dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio?
Galbūt keisti ir nereikalingi šie mano pasvarstymai. Tačiau jie kyla ne iš smalsumo ar šaunumo, bet iš silpno tikėjimo ar šiaip silpnumo. Aš norėčiau, kad mano gyvenimas man šypsotųsi ir aš gerai jausčiausi. Juk aš turiu tikėjimą ir viską, ko reikia geram gyvenimui šiame pasaulyje, ir dėl to turėčiau džiaugtis. Nes tai lyg ir yra mano katalikiškojo gyvenimo norma – taip bent mums dūzgia „dvasingo“ gyvenimo būdo mokytojai. Tiesa, reikia pripažinti, džiaugsmu mus toli gražu pralenkia broliai krikščionys iš kitų konfesijų. Už mus liūdnesni paliko tik su Tradicija itin kruopščiai sugludusios ortodoksų bažnyčios. Tuo tarpu Naujojo amžiaus, t.y. mažiau tradicinių konfesijų krikščionys seniai yra įvaldę šio pasaulio siūlomas „džiaugsmo“ technikas, ypač, pamaldų metu. Juk katalikų hierarchams nuolat primenama, jog Bažnyčia toli gražu dar nepakankamai atsivėrė pasauliui, idant pasaulis mus pripildytų džiaugsmu. O dar šitas Benediktas su savo liturginiu konservatyvizmu ... ir kitokia, nepatrauklia ir nepopuliaria džiaugsmo samprata.
Būsiu atviras: kartais taip liūdna, taip koktu pasidaro, ir taip viskas beprasmiškai tuščia savyje ir šiame pasaulyje atrodo. Tuomet ir žvelgi į Jėzų, kuris taip mylėjo nusidėjėlius, ir ieškai atsakymo. Ir atrandi. Aš tvirtai tikiu, kad Dievas tapo žmogumi. Dievo įsikūnijimas – vienintelė mano paguoda. Koks didingas ir kilnus pašaukimas glūdi žmoguje, jei pats Dievas prisiimė mano žmogiškumą, kad jį Savimi sukilnintų, sudievintų! Ir kaip Jis turėjo jaustis šiame mūsų nykstančiame žmogiškume?! Ne kartą Evangelijose aiškiai nuskamba Jėzaus dejonė buku žmogaus ribotumu. Kaip niekas kitas Viešpats savyje išgyveno kartu ir žmogaus didingumą, ir tragizmą.
Pilotas anuomet nusakė visą su šiuo pasauliu sutapusio žmogaus tiesą, kai išvedė sumuštą įsikūnijusį Dievą minios pajuokai ir tarė: „Štai, žmogus“. Subjaurota, šėtono sukurtstytos minios išjuokta, puikybės ir, todėl, kančios karūnuota žmogaus prigimtis - tokia yra tiesa apie žmogų! Tik ar ši tiesa skleidžiasi dorų, gerų ir dažnai savimi patenkintų, net iki veidmainystės artimui išpuikusių tikinčiųjų „gyvenimo būdo“ sklaidos leidiniuose. Ir ne tik leidiniuose, bet ir tikrovėje. Atrodo, kad tikėjimas tapo ne tiesos apie Dievą ir save, t.y. mūsų išdavytės ir Dievo atjautos masto, atskleidimo priemone; bet priedanga pasislpėti nuo tiesos, kuri tikėjimo malone atsiskleidžiama pirmiausiai patiems krikščionims. Jėzus šią tiesą ir vidinį žmogaus tragizmą išgyveno savyje matyt ypač aštriai. Todėl ne „stilingo“ krikščionio gyvenime, bet nusidėjėlyje žmogaus tiesa atsispindi tikrai akivaizdžiau. Būtent čia suranda namus ir Dievo atjauta. Todėl anuomet Jėzus ir surasdavo bendrą kalbą su jį mylinčiais nusidėjeliais, o ne akivaizdžiai savimi patenkintais ir stilingais tikinčiaisiais.
Mūsų gi dabartyje besišypsančio „gyvenimo būdo“ neleistinai nustiliuoti liturgijos šventimai seniai išoperavo tai, kas doriems ir besišypsiantiems „tikintiesiems“ gali gadinti nuotaiką: prisiminimas apie atperkąmąją Auką, apie mumyse tūnantį blogį, visur tykantį šėtono mirtiną klastą, gresiantį pragarą ir, todėl, jokiu protu nesuvokiamą Dievo gailestingumo mastą. Aš nežinau dorybės svorio savyje, ir nežinau, ar pasieksiu šventumą. Derėtų tik nesimaivyti ir tik dėkoti Viešpačiui už nenusakomą atjautą man ir jums, paskutiniams iš paskutiniųjų.
„Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę, nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje. Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš“ (1 Tim 1,12-15).