Iš esmės Irake siaučia amžinasis karas tarp laisvės ir saugumo. Šią temą nagrinėja ir toks literatūros šedevras kaip Fiodoro Dostojevskio „Broliai Karamazovai“. Pažvelgdami į karą iš šios perspektyvos, galime suprasti ne tik, kodėl Iraką lydi nesėkmės, bet ir kaip vis dar įmanoma sutaikinti demokratiją ir religingumą.
Vienas F.Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ veikėjas parašo poemą, kurios veiksmas vyksta XVI a. Ispanijoje, pačiame Inkvizicijos siautėjimo įkarštyje. Ten mes sutinkame Didįjį Inkvizitorių – kardinolą, kurį įkvėpė vienas sadistiškiausių kankintojų per visą istoriją Tomas de Torquemada. Pasak Inkvizitoriaus, laisvė nėra didžioji universali žmonijos svajonė, kokia ją paskelbė prezidentas G.W.Bushas. Išties, sako jis, laisvė gąsdina žmones. Jie, kamuojami baimės prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus ir kankinami nevisavertiškumo jausmo, mielai atiduoda savo valdymą į diktatoriaus rankas.
Jei Inkvizitorius teisus, nieko nuostabaus, jog demokratai ir pasaulietiški lyderiai irakiečius žavi daug mažiau nei fanatiški politikai ir gentiniai kariai. Oficialusis karo tikslas – nugalėti tironiją – jiems ima atrodyti diskutuotinas.
Dar blogiau – niūrus Inkvizitoriaus požiūris į žmogaus prigimtį veda prie išvados, kad Irako išlaisvinimas yra nerealus tikslas. Jis įsitikinęs, kad žmonės instinktyviai ilgisi stebuklo, paslapties ir autoriteto. Būtent šiomis savybėmis pasižymi šiitų islamas, už kurio irakiečiai slepiasi nuo nerealių lūkesčių pernakt sukurti pilietinę visuomenę. Stebuklą, paslaptį ir autoritetą įkūnija slaptingasis šiitų islamo imamas – dvasinis vadovas, nepaaiškinamai dingęs prieš šimtus metų, tačiau vieną dieną sugrįšiantis apvalyti pasaulio nuo sugedimo ir neteisybės. Kodėl mirtingieji turėtų siekti sukurti pasaulį, kai tą padaryti gali tik mesijas? Daug logiškiau leisti siausti chaosui – kad mesijas turėtų priežastį ateiti anksčiau.
Tačiau ar Didysis Inkvizitorius teisus apie žmogaus prigimtį? Ar išties mes neišvengiamai silpni, fatalistiški ir save niekinantys? Čia scenoje pasirodo krikščioniškasis mesijas. F.Dostojevskio pasakojime į Ispaniją atvyksta Kristus. Kai tik jį atpažinusi liaudis ima sekti įkandin, Inkvizitorius liepia Kristų suimti ir įmesti į kalėjimą. Ten jis plūsta Kristų už tai, kad šis paaukojo galimybę įsiviešpatauti pasaulyje. Ką Dievo Sūnus sau manė, leidęs save nukankinti? Inkvizitorius niekina Kristų už tai, kad jis nepanoro nužengti nuo kryžiaus ir parodyti savo nemirtingumą. Bet kadangi jis neištaria nė žodžio savo gynybai, Inkvizitorius turi pats pažvelgti iš aukos perspektyvos ir surasti kontraargumentų. Tai pirmoji užuomina, jog žiaurus žmogus gali atsileisti, jei jo įniršis atsitrenkia į santūrumą – tiesioginį iššūkį ciniškam Inkvizitoriaus požiūriui į žmogaus prigimtį.
Čia ir slypi įžvalga, kodėl karas Irake iš šokio su laisve virto kova už išlikimą. Nors jį ir kaltina vaidinant Dievą, G.W.Bushas niekada rimtai nesiekė sekti Kristumi. Gaila. F.Dostojevskio pasakojime Kristus rėmėsi moraliniu, o ne kariniu autoritetu ir tokiu būdu atskleidė nesmurtinės strategijos išmintį. Užuot saugiai naudojusi švelnią galią, G.W.Busho administracija išprovokavo pačius bjauriausius – ir bereikalingiausius – kankinimų spazmus. Baltieji rūmai prašneko Jėzaus Kristaus balsu, tačiau elgėsi kaip Didysis Inkvizitorius.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Inkvizitorius niekada nebūtų suteikęs eiliniams irakiečiams teisės balsuoti. O Vašingtonas suteikė. Irako prokurorai patys galėjo nuspręsti, už kokius nusikaltimus nuteisti Saddamą Husseiną. Irako politikai nusprendė, kaip ir kada matuoti teisingumą (ir patys apsibrėžė, ką jie laiko teisingumu). O Irako dvasininkai netrukdomi šalies įstatymų pagrindu padarė šariatą.
Visa tai verčia klausti, kokia dalimi už sumaištį Irake atsakingi šiitai bei ar Kristaus pavyzdys pasitarnautų ir jiems. Ši mintis nėra tokia absurdiška, kaip atrodo. Musulmonai Jėzų laiko vienu svarbiausių mūsų pranašų. Pernai Irano prezidentas ir pamaldus musulmonas Mahmoudas Ahmadinejadas prezidentui G.W.Bushui siųstame viešame laiške Kristų ne vieną kartą pavadino „didžiuoju Dievo pasiuntiniu“. Tai, žinoma, propaganda, tačiau joje slypi šis tas daugiau nei pompastika.
F.Dostojevskio Kristaus sadistiškajam Inkvizitoriui rodomas susivaldymas primena ir vieną svarbiausių klasikinio šiizmo bruožų – nuolankumą. 1400 metų šiitai minties laisvę, sąžinę ir pamaldumą priešino sunitų galios telkimui. Negailestingai sutriuškinti mūšio lauke, šiitai sukūrė epišką pasakojimą apie netektį, vargą ir tragediją. Šis pasakojimas tikintiesiems primena būti kukliems, nes nuomonių skirtumai riboja tironų galią.
Jei jie pasirinks tradicinę šiitų tapatybę, o ne iranietišką jos atmainą, Irako lyderiai galės įvykdyti tikrą revoliuciją. Jie galėtų gentinį garbės imperatyvą, skatinantį Artimuosius Rytus ginti savo reputaciją, pakeisti pranašišku raginimu apginti savo visuomenes nuo lyderių piktnaudžiavimo valdžia – šiam reikalui lengvai prijaustų eiliniai musulmonai visame pasaulyje. Tokiame kontekste – ir pasaulio viešosios nuomonės teisme – sunitai patys sau išsikastų duobę.
Ši pamoka atkartoja F.Dostojevskio pasakojimą. Jo pabaigoje Kristaus laikysena nežymiai išmuša Inkvizitorių iš vėžių. Jis ima svarstyti, kad Jėzus atsisakė tuščiai demonstruoti teisuoliškumą, nes norėjo, kad žmonės jį sektų be bauginimų ir prievartos. Kitaip sakant, laisvai.
Įsivaizduokite praregėjimą: nuoširdus, bet žvėriškas žmogus pajunta, kad laisvas pasirinkimas gali triumfuoti prieš jėgą. Tai būtų pergalė visiems, tikintiems kilniąja žmogaus prigimties puse. Tuomet galbūt Irake esama vilties. Galbūt įmanoma išgelbėti demokratiją nuo šaižių protestų.
Tačiau kol kas atrodo, kad Irako žeme žygiuoja Didysis Inkvizitorius.
***
Irshad Manji yra Europos demokratijos fondo vyresnioji narė, dokumentinio filmo „Faith Without Fear“ kūrėja ir knygos „The Trouble with Islam Today: A Muslim‘s Call for Reform in Her Faith“ autorė.