Lietuviško kapitalizmo ideologo etiketė, kuria didžiavosi šis verslininkas, jau seniai skamba kaip pokštas. Po teismo bylų ir nuskambėjusių nesmagių jo veiklos istorijų A.Stašaičio pavardė retai šmėžuoja viešumoje.
Tačiau būrelis netoli Elektrėnų gyvenančių žmonių jo vardą mini dažnai. Ir daro tai su nelabai linksma veido išraiška. „Ekstra“ nusprendė pasidomėti dabartiniais A.Stašaičio darbais. Net jei tai panašu į anekdotą, vis dėlto nejuokaujame - buvęs kapitalizmo mokytojas tapo ūkininku.
Saulė kepino kaip vasarą. Gal paskutinė tokia rudens diena. Janina Gumbrevičienė Pastrėvyje (Elektrėnų sav.) skubėjo džiovinti šieną. Rudenį, kad ir šiltą, atolas sunkiai džiūsta. Janina jį kilnojo, daužė iš visų pusių, jos skruostai buvo įraudę kaip prinokusi vyšnia.
Moteris neturėjo kada sustoti, kad su mumis pasikalbėtų. „Jis man grasino. Sakė, mano kieme vėl stovės furgonas“, - tepasakė. „Bet pirma reikia turėti ką juo išvežti“, - po prijuoste Janina surangė trijų pirštų kombinaciją. Šis grasinimas ją įskaudino. Jis priminė jai tragediją, dėl kurios niekas jos nepagailėjo. Visas kaimas tik juokėsi. J.Gumbrevičienės karves kaip kokius valkataujančius šunis tinklais sugaudė ir išvežė, kalbėjo kaimiečiai.
Negerai Janina padarė, kad tas karves žiemą vasarą laikė palaidas, jos ėjo kur akys mato. Jos šlamšdavo aplinkinių daržuose, nukakdavo net į Elektrėnų sodus, esančius už trijų kilometrų. Paragavusios obuolių į juos įjunko. Elektrėnų sodininkai J.Gumbrevičienę padavė į teismą.
„Kai tą užtvarą išardė, karvės ir pasklido po apylinkes“, - Janina prisipažino nebesuvaldžiusi gyvulių. Moteris niekada nežinojo, kiek jų turi. Karvės ganėsi Stasio Česonio žemėje buvusioje užtvaroje, pačios susikergdavo, pačios veršiuodavosi. Janytė ateidavo jų tik pamelžti. „Stasiulis man nieko nesakydavo, kad jo žemėje ganau, - žemės juk nenusinešiu“, - pasakojo moteris, iki šiol nežinanti, kas užtvarą išardė: „Gal žvejai?“
Atvažiavę prie marių žvejoti, sušalę žūklautojai norėdavo susikurti laužą ir eidavo į kitapus užtvaros esantį miškelį pasirinkti malkų. „Mano galva, buvo galima perlipti per užtvarą. Kam reikėjo ardyti? Bet atvažiuodavo ir visokių skustagalvių“, - atsiduso Janina, nemačiusi, kas paleido jos karves. Nematė ir kaip jas sugaudė. Tik pavasarį, dar pašalui neišėjus iš laukų, grįžusi kieme ji rado stovintį didžiulį furgoną. Jame buvo visos jos karvės. Janina gulė po furgono ratais, bet jis išvažiavo. Kur?
„Į Elektrėnus. Išvežė ir papjovė“, - toliau daužė pradalges pašnekovė. Ar už gyvulius jai bent sumokėjo? „Et, ką ten sumokėjo“, - nenorėjo nė prisiminti Janina.
Kai pašalas išėjo, savo varganos trobelės kieme ji išvydo dar keistesnę mašiną. Tokių visoje apylinkėje moteris nebuvo mačiusi. Ji žibėjo kaip stiklas, o iš jos išlipęs vyras žibėjo dar labiau. Janina visa net nutirpo, kai nelauktas svečias jai pasakė: „Parduok man savo žemę“. J.Gumbrevičienė turi savo 8 hektarus. „Ne, ponuli, - papurtė galvą moteris. - Aš be karvių negaliu“.
Ne visi tokie užsispyrę. S.Česonis savo žemę pardavė. „Galima sakyti, už dyką atidavė“, - prunkštelėjo J.Gumbrevičienė.
Stasys nenorėjo parduoti žemės, nors ji nebuvo derlinga. Tais laikais, kai vyriškis ją dirbo, užsėdavo lubinais. Rudenį juos aparęs jau galėdavo sėti rugius.
Tačiau vietos, kurioje buvo S.Česonio žemė, daug kas galėtų pavydėti - prie pat Elektrėnų marių. Kai jas tvenkė, dalis Stasio žemės atsidūrė po vandeniu. Bet kiek liko, tiek jam buvo sugrąžinta.
Prieš karą šią žemę valdė trys broliai Česoniai. Kiekvienas turėjo po septynis hektarus. Tad žemė buvo sugrąžinta ne tik Stasiui, bet ir jo pusseserėms: tame pačiame Pastrėvyje įsikūrusiai Ievai Vaiciukevičienei bei Kietaviškėse gyvenančiai Marytei Kralikauskienei.
„Jos ir užsispyrė žemę parduoti. Nejaugi su gimine pyksiesi“, - gūžčiojo pečiais Stasys.
„Pardaviau“, - prisipažįsta Ieva, nepanorusi žurnalistų palydėti iki savo buvusios žemės. O kam pardavė? „Stašaičiui. O ką? Gal jis koks nusikaltėlis?“
Atsakiau, kad turbūt ne, nes teismas nesuspėjo jo nuteisti. „Taigi ir aš sakau, toks malonus žmogus, - nudžiugo moteris. - Mus nusivedė į kavinę „Prie židinio“ Elektrėnuose. Aplaistėme sandorį“.
Už žemės ant marių kranto hektarą A.Stašaitis sumokėjo 15 tūkstančių litų. S.Česonis norėjo daugiau - nors 20 tūkstančių. „Bet A.Stašaitis nesutiko. Tol važinėjo, kol numušė kainą. Ir Ievutė, ir Marytė sutiko parduoti po penkiolika tūkstančių. Pradėjo jos pykti, kad trukdau joms“, - prisipažino vyriškis. Pykti jis nelinkęs - gauna 800 litų pensijos, jo žmona Marytė - 700 litų. Pragyventi pavyks ir be žemės.
Prieš įsigydamas Česonių žemę, A.Stašaitis nusipirko buvusios didžiausios ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje staklių gamyklos, vėliau tapusios AB „Vingriai“, poilsio bazę. „Džiaugėmės ją pardavę“, - sakė šios bendrovės generalinis direktorius Česlovas Krinickas.
Du įmonės nameliai stovėjo M.Kralikauskienės žemėje. „Kaip kokioje saloje - aplink privati žemė. Ji tokioje vietoje aukso vertės. Kas ją įpirks? O neįpirkus kaip žmonės pasieks poilsiavietę?“ - „Vingrių“ direktorius manė, kad apskritai negalės niekam parduoti poilsiavietės.
Tačiau atsirado A.Stašaitis, kuriam savininkų žemė nebuvo kliūtis.
Interneto svetainėje, priklausančioje nekilnojamojo turto kompanijai „D & D Estate“, yra tokio turinio skelbimas: „Parduodama poilsio bazė Elektrėnų sav., Karkučių k. Sklypo plotas 18,32 ha, pastatų plotas - 433,36 kv. m. Poilsio bazę supa graži gamta. Matyti Elektrėnų marios. Šalia yra miškas, kuris yra tvarkomas. Iškasti keli vandens telkiniai, viename jų auginamos žuvys. Poilsiavietę puošia medinis šulinys ir aviliai. Yra obelų sodas. Aplinka tvarkoma, tiesiami asfaltuoti keliai, bus kasamas dar vienas vandens telkinys. Šiam sklypui priklauso ir pakrantės. Privažiavimas geras. Aplinka rami ir tvarkinga, kaimynai atokiau. Netoliese yra dar vienas ežeras“. Už šią „prekę“ prašoma 3 milijonų litų.
„Ar ši poilsio bazė yra buvusi „Vingrių“?“ - paklausėme „D & D Estate“ agentės Agnės Pleškytės. Sulaukėme teigiamo atsakymo. Karkučių kaime, ant marių kranto, yra tik viena buvusi „Vingrių“, o dabar A.Stašaičio poilsio bazė.
Tačiau pats A.Stašaitis patvirtinti šios informacijos neskubėjo. Verslininkas sakė, kad parduoda viską, jei tik yra pirkėjas. Tačiau Karkučiuose esančios poilsio bazės ir žemės jis sakė dar neparduodantis. Ir net paaiškino, kodėl - mat nuo jos įsigijimo dar nepraėjo treji metai. „Pardavus reikėtų mokėti mokesčius.
„Visas mano verslas - ne Lietuvoje, o užsienyje“, - dar pridūrė jis.
Nors A.Stašaitis įregistravo ūkininko ūkį, tačiau jame nedirbo nė dienos. Skelbime aprašomą mišką sutvarkė ir tvenkinį išvalė kaimiečiai. Nė vienam už tai nebuvo sumokėta nė cento.
„Pernai 4 hektarus pievos jam nušienavau. 600 litų degalams išleidau. Iki šiol pinigų neatgavau“, - skundėsi Albinas Rakauskas.
Albinas visam kaimui pievas nušienauja. Ir niekada nebuvo taip, kad kas jam nesumokėtų. Net Janytė atsiskaito. O A.Stašaitis - ne. „Ir kaimo vaikai per atostogas jam dirbo, ir suaugusieji. Ne tik iš mūsų, bet ir iš Pakalniškių kaimo“, - pasakojo Albinas.
Neprisišaukdami ūkininko, kaimiečiai pasigavo A.Stašaičio projektuotoją Liną Buteikį. „Žinau, kad kaimiečiams nesumokėjo“, - patvirtino Linas, kukliai nutylėdamas, ar A.Stašaitis jam už projektavimą sumokėjo. „Kad neaišku, kaip projektuoti. Žemė aplink tą poilsiavietę tebėra valstybės“, - paaiškino jis.
Kaimiečių priremtas prie sienos, L.Buteikis paaiškino, kad A.Stašaičio Lietuvoje nėra - jis Amerikoje ir nekelia telefono ragelio.
Ir mes jau beveik patikėjome, kad A.Stašaitis Amerikoje. Tuo labiau kad jis viešai yra gyręsis, jog iš JAV į Lietuvą periodiškai parplukdo amerikietiška svajone pramintų masyvių mašinų ir jas suremontavęs pelningai parduoda Rusijoje. Taip pat, kad jo sūnus Martynas baigė Ilinojaus universitetą ir iš Amerikos į Lietuvą negrįš. Tačiau kai A.Stašaičiui paskambinome, jis paneigė: „Ne, Lietuvoje esu“.
Kodėl tuomet neatsiskaito su Karkučių kaimo žmonėmis? „O ar aš juos samdžiau? Ar jie bent kartą mane yra matę?“ - paklausė verslininkas. Jis duoda mums Česlovo Jatkovskio iš Vievio telefono numerį. Jei mums rūpi skriaudžiami kaimiečiai, galime skambinti jam.
„Suprantu, kad negražiai išėjo. Labai atsiprašau“, - atsiliepęs ištarė Č.Jatkovskis. Jis neneigė, kad kaimiečių buvo paprašyta A.Stašaičio ūkyje darbus nudirbti ir už tai jiems liko nesumokėta. Bet ką jis gali padaryti: „Suprantate juk, kad ne aš turiu mokėti“.
Tai kas yra Č.Jatkovskis? Ūkininko A.Stašaičio vietininkas? „Prižiūriu jo sodybą. Jos langus pakeičiau, dar šį bei tą patvarkau“. Ar už tai A.Stašaitis jam moka? „Ne. Bet aš tai darau iš draugiškumo“, - aiškino Č.Jatkovskis.
Apgauti kaimiečiai į A.Stašaičio ūkį šįmet kojos nebekėlė. Jame šeimininkauja tik Janinos karvės. Nepraėjo nė metų, kai moteris jų vėl prisiveisė. „Tegu džiaugiasi, kad kiek nuganau. O tai tas jų ūkis šabakštynu pavirstų“, - aiškino Janina.
A.Stašaičio ūkyje karvės ne tik žolę nuėda. Išmindo ir kaimiečių išpuoselėtą tvenkinį. Iš jo atsigėrusios, krantus papuošia bandomis.
„Ir gražiai su ja kalbėjausi, ir piktai. Gal net per griežtai“, - prisipažino Č.Jatkovskis. Tai jis grasino Janinos karvėms atsiųsti furgoną. „Nesibaigs tau geruoju“, - įspėjo jis. „Žinoma, tik jums visada viskas geruoju pasibaigia“, - antrą kartą Janina surangė trijų pirštų kombinaciją. Bet dėl visa ko trobelės prieangyje pririšo šunį.
„Ekstros“ dosjė
Arvydo Stašaičio bylai išnagrinėti Lietuvos teisėsaugai neužteko dešimties metų.
Pirmoji baudžiamoji byla jam buvo iškelta 1993 metais - dėl vengimo mokėti mokesčius. Pareiškęs, kad vagių valstybei jis jų nemokės, A.Stašaitis pabėgo į Maskvą. Tačiau Rusija jį išdavė ir bėglys buvo uždarytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
A.Stašaitį yra aprašę visi šalies laikraščiai, jų puslapiai mirgėte mirgėjo įvairiomis su šiuo žmogumi susijusiomis istorijomis. Pakartoti joms šiandien neužtektų romanų serijos. Jokio ekonominio, finansinio išsilavinimo neturintis vyras buvo tapęs lietuviškojo kapitalizmo meistru. Visus mokė kapitalizmo ir jo buhalterijos pagrindų.
A.Stašaičio Kapitalistų klubas, JAV ir Lietuvos įmonė „Baltikam“, draudimo kompanijos „Sveik - uoliai“, „Mūsų senuoliai“ ir daugybė kitų firmų rinko indėlius ir vežė juos finansų magistrui. Iš Žemės banko, kurio valdybos narys buvo A.Stašaitis, pinigai tekėjo į jo įsteigtą „Baltikam“. Taip A.Stašaitis tapo milijonieriumi.
Žemės bankas žlugo. Indėlininkai puolė budinti Lietuvos teisėsaugos. A.Stašaičio veika netilpo į bylų tomus, kuriuos reikėtų ne skaičiuoti, bet sverti. Šio žmogaus finansinės bylos susiraizgiusios su kitomis to meto finansinėmis bylomis.
Pavyzdžiui, vienoje byloje esama duomenų, kad Marijampolėje iš gyventojų surinkęs daugiau kaip 3 milijonus litų R.K. atidavė juos A.Stašaičiui. R.K. nusišovė. Teisiama R.K. našlė tikėjosi, kad A.Stašaitis pripažins šią skolą. Tačiau šis paaiškino, kad R.K. pinigai sukosi kauniškio S.Č. versle. S.Č.buvo nužudytas.
Kauno holdingo byloje, kuri dabar laukia grįžtant G.Petriko, yra epizodas, jog 5,6 milijono litų šios kompanijos pinigų buvo perskolinta A.Stašaičiui.
Teisėsaugininkams buvo nelengva suskaičiuoti, kas kam kiek skolingas. Bet 1997 metais jie suskaičiavo. A.Stašaitis buvo kaltinamas, kad jis ir jo įmonės pasisavino ar iššvaistė ne mažiau kaip 15 milijonų litų. Jis buvo nuteistas septyneriems metams nelaisvės.
Po metų Aukščiausiasis teismas dėl procesinių pažeidimų bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Iš kalėjimo paleido ir A.Stašaitį. Toliau jo byla pradėta mėtyti iš Kauno į Vilnių, iš Vidaus reikalų ministerijos - į prokuratūrų žinybas. Darbo ėmėsi Kauno ir Vilniaus teisėjai.
Likus kelioms dienoms iki teismo posėdžių A.Stašaitis ilgam susirgdavo. Dažnai neatvykdavo jo gynėjai, o jiems pasikeitus, naujiems gynėjams su daugiatome byla susipažinti reikėdavo laiko. Teisėsaugininkai ėmė baimintis, kad sueis senaties terminas. Taip ir nutiko. 2004 metais teismas nutraukė finansiniais nusikaltimais kaltinamo A.Stašaičio baudžiamąją bylą. Taip ir liko neaišku, ar prieštaringai vertinamas Kauno verslininkas ir jo bendražygiai buvo kalti.
Vėliau ne A.Stašaitis grąžino skolas Lietuvai ir jos piliečiams, o Lietuva - A.Stašaičiui. Sumokėti jam 105 tūkstančius litų Lietuvą įpareigojo Europos žmogaus teisių teismas - už tai, kad A.Stašaitis per ilgai buvo kalinamas iki teismo. Šiuos pinigus A.Stašaitis padovanojo Lietuvos invalidų sporto draugijai.
Kalbama, kad iš Maskvos parvežtas A.Stašaitis turėjo pinigų tik vienai porcijai dešrelių ir dvi knygeles apie verslą. Lietuvoje teisėsaugininkai A.Stašaičio turto rado tik už 8 tūkstančius litų.
Dar nesuėjus senačiai Lietuvos invalidų sporto draugija, kurios prezidentas šiandien yra A.Stašaitis, dalyvavo Birštono sanatorijos „Versmė“ privatizavime. Už bendrovę, kurios įstatinis kapitalas siekė apie 12 milijonų litų, draugija pasiūlė 3,7 milijono litų. Nedaug trūko, kad sandoris įvyktų.
Vyriausybė didžiausią Birštono sanatoriją nuo A.Stašaičio draugijos apgynė tik išbraukdama ją iš privatizuojamųjų įmonių sąrašo.
Suėjus senačiai, verslininkas tapo vienos didžiausių Kaune turgaviečių UAB „Girstupis“ direktoriumi. Prieš dvejus metus A.Stašaitis Elektrėnų savivaldybėje įsigijo apie 20 hektarų žemės ir įregistravo ūkį.