Net keista, kad tokioje nuošalioje vietoje laukia net du nepaprasti susitikimai. Pirmasis su kaime vasarojančiu rašytoju Kaziu Saja („Šeimininkė“ Nr. 35), o antrasis, labai gaila, bet gerokai pavėluotas, su dailininkės Gražinos Didelytės kūryba jos sodyboje ir pačios įkurtoje galerijoje „Andeinė“.
Deja, tik kūryba. Dailininkė mirė šių metų sausio 2-osios naktį Vilniuje – sustojo širdis. Anot Viktorijos Daujotytės, „...paskutinė malonė mirti ant motinos išsiuvinėtos pagalvėlės, lyg ant jos rankų, ne vienai.“
Dailininkės sodyboje pasitinka jos senas geras bičiulis, talento gerbėjas, o dabar ir sodybos globėjas bei nepranokstamas gidas Vygandas Čaplikas. Klausydama jo pasakojimo, mokausi skaityti Gražinos Didelytės kūrinius lyg eilėraštį ir bandau dėliotis gyvenimą dailininkės, dėl kurios Vygandui skambina kolekcininkai iš daugelio pasaulio šalių ir klausia, kas dabar bus su dailininkės kūryba, ar dar galima įsigyti jos darbų, kaip lietuviai ją įvesdins į pasaulinio meno kontekstą, nes ji to verta. Ką apie dailininkę žino Lietuva?
Greičiausiai, mažiau nei derėtų. Gal savame krašte pranašu nebūsi?
Vygandui Čaplikui ši mintis taip pat yra kilusi. Bet guodžia žinojimas, kad ir M. K. Čiurlionio genialumą pirmieji pamatė ir atskleidė ne lietuviai, o užsieniečiai. Didžioji dailininkės šlovė dar priešakyje, o jai pačiai dėmesio užteko tiek, kiek patyrė.
Palyginti mažai Lietuvoje ir nemažai užsienyje. Nors, tiesą sakant, parodų netrūko iškiliausiose salėse ir galerijose. Tik galbūt grafika ne tokia populiari Lietuvoje, kaip tradicinės grafikos šalyse – Italijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Skandinavijos šalys, kur geriausių dailininkų darbus kolekcininkai medžioja taip, kaip ir visus kitus meno kūrinius. O gal taip ir turėjo būti, nes dailininkė viešumos ir minios nemėgo, nors ir turėjo begalę draugų ir talento gerbėjų. Sako, net interviu daug nedalijo.
Vienatvės ir susikaupimo – štai ko reikėjo meno moteriai. Gal todėl prieš aštuonerius metus ir nutarė savo gyvenimą susieti su Dainavos kraštu. Jau seniau jį buvo įsimylėjusi, nuo tada, kai atvažiuodavo vasaroti su palapine, kurią pasistatydavo prie K. Sajos sodybos. Kviečiama nakvoti vidun neidavo, gyveno savo palapinėje. Be galo gerbė kitų privatumą, saugojo ir savo. Tačiau Dzūkijos gamta tapo tokia artima, kad pasitaikius progai nusipirko apleistą sodybėlę rašytojo kaimynystėje.
Iškili kūryba – kukli buitis. Tai puikiai talpino dailininkės gyvenimas. Net seną suklypusį tvartelį kūreno tol, kol sukūreno, o ant jo pamatų sugalvojo pastatyti savo galeriją. Dar spėjo ir pavadinti – „Andeinė“, tai deivė, dievo Andajo, pasak kai kurių šaltinių, svarbiausio senlietuvių dievo, moteriškasis atitikmuo. Kodėl ne Kaune, kur gimė, kodėl ne Vilniuje, kur tris dešimtmečius gyveno? „Taip norėjo, - sako sodybos globėjas, - kas norės pamatyti jos darbus, tas ras.“
Jau ir rado. Ir ne tik lietuviai, Didelytės meno gerbėjai iš užsienio – taip pat. Dabar sodybėlėje dar itin autentiška. Norisi sakyti: dar viskas gyva. Giminės ir artimieji prašė metus nieko neliesti troboje. Taip viskas ir stovi. Virtuvėlėje ant stalo pieštukai, ir adatėlės, lapai, gal eskizai, spausdinimo mašina. Šalia lovelė. Kiek tolėliau elektrinė viryklė, šaldytuvas. Visko tiek, kiek reikia, bet ne daugiau. Be prabangos. Didžiajame kambaryje nuo darbo stalo irgi, regis, ką tik pakilta. Tik štai koklinė krosnis jau šalta. Juk dar vasara. O tąkart, kai dailininkė paskutinį kartą išvažiavo į Vilnių, buvo viduržiemis, ir naujam gyvenimui prikelta krosnis greičiausiai skleidė šilumą.
Dailininkė į Vilnių net žiemą retai tegrįždavo. Na, nebent korespondenciją sutvarkyti, pas gydytojus apsilankyti. Gyveno Rudnelėje apsnigta ir užpustyta, sakytum, viena, bet negali sakyti, nes – su kūryba. Kūrė be galo atsidėjusi ir susikaupusi, tarsi kvapą sulaikiusi. Tūkstančiai adatėlės taškelių likdavo ant laku padengtos cinko plokštelės, kol išeidavo preciziškas piešinys – miniatiūra ar ekslibrisas. Paskui plokštelės ėsdinimas rūgštimi, ir cinke atsirasdavo piešinys. Tada keliasdešimt kokybiškų oforto atspaudų. Paskui dar paspalvinamų ir padailinamų. Sukurti ištisi miniatiūrų ciklai, bylojantys nepaprastą dailininkės fantaziją, minties lakoniškumą, simbolių išmanymą. Tai pati stipriausia ir menotyrininkų labiausiai vertinama dailininkės veiklos sritis.
Tačiau pačiai dailininkei ne vien miniatiūros buvo mielos. Savo troboje ji apgyvendino ir daugybę piešinių. Iš pirmo žvilgsnio labai skirtingų, bet kartu ir panašių. Jos kūrybą, bent jau tą, kuri dar ir dabar dvelkia vakarykščiu buvimu, penėjo Rudnelės aplinka ir ji, lyg dėkodama už įkvėpimą, piešė ir piešė ją. Net kaimelio žmonės, su Kaziu Saja ir jo žmona Zita Gražina Mažeikaite priešakyje žvelgia iš vieno paveikslo. Ką jau kalbėti apie gamtą – ir Kubilnyčios pelkę, ir šaltinius, ir Skroblaus upelį, ir Gugučio kalvą, ir ąžuolus, ir dvikamienes liepas, ir žalčius, ir akmenis, ir savo aukurą, kuriame uždegdavo ugnį mirus kokiam pažįstamam ar norėdama ką prisiminti. Laidotuvių vengė, matyt, dėl jautraus būdo. Šimtametės vertybės jai buvo artimos, turbūt ir todėl, kad, kaip buvo sakiusi, jai buvo artimiausias senasis baltų tikėjimas. Mamos nevesta į bažnyčią, vėliau neieškojo išminties ir madinguose Rytų tikėjimuose. Turėjo savo tikėjimą tarsi nepaleidžiančią šaknį, ja džiaugėsi ir įprasmino kūryboje, kuri liejosi lyg iš kokio Dzūkijos šaltinio. Net pačius paprasčiausius buities regėjimus jai buvo nesunku transformuoti į meną. Štai kodėl taip dailiai puošia kuklią virtuvę nupieštos bulvės, kopūstai, petražolės ar iki kosmoso stiebiasi žalias žiemą sudygusio svogūno daigas. O štai darbas „Širdies vaistai“ – širdies formos indas, pilnas ją gydančių žolelių. Taip preciziškai nutapytų, lyg būtų baigusi dar ir biologijos mokslus. Ak, ta nesveikuojanti dailininkės širdis kamavo ją jau seniai, neramino...
Menininkės kūrybos stilistika labai įvairi, su daug priemonių jai kurti: guašas, akvarelė, flomasteriai, pieštukai. Vienos galerijos lankytojos pastebėjimu, Didelytės kūryba – lyg jos paveikslų ciklas „Metų laikai“. Pavasaris – tai skulptūra, vasara – tapyba, ruduo – akvarelė, žiema – grafika. Be garsiųjų ir galbūt mylimiausių miniatiūrų oforto technika, dailininkė kūrė labai įvairius darbus – tarsi ieškodama vis naujų kelių, o gal bėgdama nuo kūrybinės rutinos. Buvo itin imli pasaulio kultūroms. Tai liudija jos meilė Suomijai, veikla „Lietuvos – Suomijos“ draugijoje, svarbūs darbų ciklai, skirti suomių epui „Kalevala“ bei rašytojai Mailai Talvio, daugelis kitų darbų, sukurtų įvairiomis šios šalies gyvenimo progomis ar skirti iškilioms to krašto asmenybėms. Todėl jai būdavo visai nesunku dalyvauti pasauliniuose įvairios tematikos ekslibrisų konkursuose, ir ji dažniausiai nelikdavo nepastebėta dėl minties lakoniškumo, darbo kruopštumo bei talpumo, o tai dabar retenybė. Bet ekslibrisus labiausiai mėgo kurti ne mirusiems, o gyviems žmonėms. Buvo pagavi jų sielos būsenoms ir nesunkiai atrasdavo jas išreiškiančią detalę.
Dailininkė labai džiaugėsi sužinojusi, kad jos „Ikaras“ pateko į reprezentacinį meno albumą, skirtą Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus darbo dešimtmečiui pažymėti, jame didesnė dalis ar bent pusė – žymiausių pasaulio menininkų kūriniai.
Gražina Didelytė gimė Kaune, inteligentų šeimoje. Iš tėvelio, kuris anksti mirė, paveldėjo begalinį jautrumą, švelnumą, trapumą, iš griežtesnės mamytės – kūrybinį pradą. Mama dariusi labai meniškus paveikslus iš gėlių. Aukštosiose mokyklose dailininkė mokėsi ilgai. Iš pradžių studijavo chemiją, paskui tapybą ir grafiką. Viskas pravertė, kai septintajame dešimtmetyje užsiėmė oforto technika. Kaip buvo priimta sakyti, valdišką darbą pagal paskyrimą ji dirbo tik metus Vilniuje ir mėnesį po Vilniaus – Kaune. Bet kai išgirdo, kad Kauno elevatorių reikės papuošti Lenino galva, į darbą daugiau taip ir nenuėjo. Nei atlyginimo, nei darbo knygelės neatsiėmė. Tykiai ramiai mokėjo atsirinkti, kas jai, o kas – ne. Gyveno ir pragyveno iš kūrybos – kalėdinių atvirukų sovietmečiu, premijų už įvairius darbus. Dailininkė viena pirmųjų ėmė iliustruoti poezijos knygas. Subtiliomis iliustracijomis ji papildė Vinco Mykolaičio-Putino, Oskaro Milašiaus, Justino Marcinkevičiaus, Aldonos Puišytės eilėraščių rinkinius.
Vis dėlto lyg ir mėgusi būti nuošalyje, niekada nesišalino tų įvykių, kurie darė įtaką Lietuvos gyvenimui. Atgimimas, Sąjūdis, Nepriklausomybė jai – ramuvietei, pirmojo šaukimo tautosakos ekspedicijų dalyvei – vėl atvėrė naujas prasmingas temas, ir šiandien jos kūryboje gausu daugumos dailininkų vengtų tautiškumo simbolių ar skaudžių Lietuvai temų – knygnešiai, tremtiniai (puikūs ciklai „Sibiro suvenyras“, „Tremtis“). Jai nebuvo nesvarbu, kaip po šimto metų gyvens Lietuva, beje, ne tas pats, kaip ji ir gyvena. Todėl ypač domėjosi istorija, etnografija, baltų mitologija. Tai buvo tos versmės, kuriose maudėsi jos teptukas ar adatėlė, tiksliau – jos siela. Ne veltui dailininkė taip yra įvardijusi savo prioritetus: „Džiaugtis kiekviena nugyventa diena. Domėtis gamta ir visatos paslaptimis.“ Antraip negi būtų atsiradusios tokios miniatiūros, kaip „Eglė žalčių karalienė“, „Gedimino sapnas“, „Mindaugo karūnavimas“, ciklai „Burtai“, „Meditacijos gyvosios gamtos šventovei“ ir daug daug kitų temų ir temelių?
Ką jauti, žvelgdamas į Gražinos Didelytės darbus? Jei skubi, kaip kad skuba XXI amžius, gali pasakyti tik tiek: gražu. Jei nutarei stabtelėti, kaip kad Rudnelėje su siuvimo adatėlėmis prie metalo plokštelės stabtelėjo dailininkė, gali pasakyti, kad žiūri ir pradedi matyti, paskui mąstyti, o paskui skaityti. Miniatiūras ar paveikslus kaip eilėraščius. Ir tada, tik tada, be skubos ir dairymosi į laikrodį, be blaškančių mobiliojo skambučių gali suvokti, kad tu jau pravėrei didžios dailininkės galerijos duris, matei jos genialumo ženklus, o jei ko nematei ar nesupratai, šiandien dar, ačiū Dievui, yra kas paaiškina, tereikia norėti klausytis ir išgirsti. Galbūt savaip, o gal kaip tik taip, kaip stengėsi papasakoti sodybos globėjas ir meno žinovas gerbiamas Vygandas.
Beje, kas iš tiesų bus su dailininkės Gražinos Didelytės galerija? Geriausia, kad ji būtų pripažinta memorialine dailininkės sodyba ir gautų atitinkamą finansavimą. Sodybos globėjas tiki, jog taip ir bus, yra kas tuo rūpinasi. Kaip ir rūpinasi didžiuliu dailininkės archyvu, pilnu meno darbų, laiškų, dienoraščių, poezijos fragmentų, užrašų – jos pozityvios minties ir pozityvaus gyvenimo būdo apraiškų, kuriose netrūko ir žalios – vilties spalvos. Turime viltį ir mes: dailininkės Gražinos Didelytės užmiršti negalima. Gal net neįmanoma, nes pasaulis apie ją primintų ir pavadintų mus provincija.