„Ekstros“ žurnalistė apsilankė dvejuose ūkiuose ir domėjosi, kaip pasikeitė darbas po to, kai buvo pasinaudota ES parama.
Jonavos rajono Šilų kaime įsikūrusioje bendrovėje Beržų komplekse šiuo metu auginama apie 31 tūkstantį kiaulių. Bendrovės vadovas Jonas Klemensas Sungaila pataria apsilankyti fermose, o ne klausytis pasakojimo - tik taip galėsiu susidaryti tikrąjį vaizdą.
Tačiau pirma įmonės darbuotojai man liepia persirengti - įduoda didžiulį baltą kombinezoną bei polietileninius batus.
Įmonės darbuotoja Rasa Abramavičienė palydi į persirengimo kambarį. Čia drabužius pasikeisti privalo visi žengiantys į kiaulides.
Bendrovės darbuotojai, atėję į darbą, persivelka visus apdarus - tiek viršutinius, tiek apatinius.
Man leidžiama tik užsivilkti specialų kombinezoną ir apsiauti batus - kad neužkrėsčiau kiaulių. „Apatinių drabužių nusivilkti nereikia“, - juokiasi Beržų komplekso specialistai.
Užsivelku kombinezoną, ant sportinių batelių apsiaunu polietileninius batus ir žengiame į vidų. Mus pasitinka po atvirą teritoriją lakstančios kiaulės. Darbuotoja Rasa mostu jas veja tolyn.
Sukame į kiaulides. Tačiau pirma į akis krinta, kad visose fermose sudėti plastikiniai langai.
„Taip, pirmiausia tokie langai buvo sudėti kiaulidėse, o tik po to ten, kur dirba žmonės.
Taip jau pas mus yra: pasirūpinti kiaulėmis - svarbiausia“, - tikina R.Abramavičienė.
Įžengiame į kiaulides. Palyginti su močiutės tvartu, čia - spindinčios menės. Nejauti aitraus mėšlo kvapo, intymiai blausiai šviečia raudonos lempos šviesa, o didžiulėse kiaulidėse tvyro keista tyla.
Bet ji trunka neilgai. Išgirdusios, kad kažkas įėjo į vidų, kiaulės pradeda tikrą koncertą - per kriuksėjimą net sunku susikalbėti. Kelių kvadratinių metrų ploto garduose - cementinės grindys ir plastikinės grotelės.
Niekur nematau mėšlo. Pasirodo, kad grotelių paskirtis - kiaulių išmatoms nutekėti.
Visose kiaulidėse įrengti kompiuteriai. Jie reguliuoja oro temperatūrą, o vienas mygtuko paspaudimas leidžia pašerti visus gyvulius - pašaras jiems nuleidžiamas specialiai įrengtais vamzdžiais.
Sukame į kitas kiaulides. Į jas mane lydi jau kita Beržų komplekso darbuotoja - Birutė Kulvietienė. Specialistė, regis, nesustodama galėtų pasakoti apie kiaulių gyvenimo būdą, jų veisimą, auginimą.
„Viena mūsų specifinių užduočių - nesuleisti giminingų kiaulių ir vengti kelių kartų kraujomaišos, todėl turime pažinoti visas savo kiaules“, - aiškina B.Kulvietienė.
Su specialiste pasukame į fermą, kurioje yra paršelių atsivedusios kiaulės. Niekaip negaliu suprasti, kodėl kiaulė guli įgrūsta į kažkokį metalinį gardą, o jos palikuonys laksto aplink. Atlaidžiai šyptelėjusi B.Kulvietienė paaiškina - metalinis gardas reikalingas tam, kad paršavedė netyčia neužspaustų savo jauniklių. Paršeliai pieną žįsti gali pro šio gardo grotas.
Dar vienos kiaulidės skirtos jau paaugusiems paršeliams. Įėjus į vidų girdėti tik kriuksėjimas. Kiek paršelių čia yra, pasakyti sunku, tačiau jų būtų tūkstančiai.
Viename garde apgyvendinta apie 20 kiaulių. Virš jų maskatuoja kažkoks trikampis daiktas.
Į mano klausiamą žvilgsnį B.Kulvietienė atsako: „Tai žaislai“.
Pagal ES reikalavimus, rūpinantis kiaulių gerove, joms turi būti sudarytos sąlygos ir pažaisti.
Tiesa, šis žaislas visai neišvaizdus, tačiau specialistai tvirtina, kad būtent tokio ir reikia.
„Paršeliai gali nugraužti vienas kitam uodegą, o turėdami tokį žaislą jie turi kuo užsiimti ir uodegų nekandžioja“, - džiaugiasi B.Kulvietienė.
Už daugiau nei pusę milijono iš ES struktūrinių fondų gautų litų Beržų kompleksas modernizavo kiaulides, įsigijo mėsos perdirbimo įrenginių, pastatė dar vieną fermą.
„Bendrovė jau įgyvendino keturis projektus, o dabar ruošiamės penktajam. Nėra paprasta parengti dokumentus, projektus - tai bene sunkiausias darbas.
Tuo tarpu pats įgyvendinimas - daug paprastesnis“, - „Ekstrai“ tvirtina Beržų komplekso vadovas J.K.Sungaila.
Tačiau kodėl tokie griežti reikalavimai norintiems patekti į kiaulides?
„Tai ne mūsų prasimanymas, taip yra ir kitose ES valstybėse. Jei važiuojame į kitą įmonę, kuri taip pat užsiima gyvulininkyste, dvi paras privalome nesilankyti savo kiaulidėse. Tokios atsargumo priemonės reikalingos, kad neplatintume įvairių ligų“, - aiškina J.K.Sungaila.
Prienų rajone ūkininkaujantys Nijolė ir Egidijus Maršalkos užsiima juodųjų serbentų auginimu. Iš ES fondų jie gavo kelis šimtus tūkstančių litų, papildomai paėmė banko paskolą ir nusipirko kombainą serbentams skinti.
„Mūsų kombainas kainavo tiek, kiek kainuotų keturi prabangūs „Mercedes“. Už jį mokėjome beveik pusę milijono litų“, - sako ūkininkai.
Sutuoktiniai jau kelerius metus augina juoduosius serbentus. Jais apsodintas plotas - daugiau nei 35 hektarai.
Maršalkos tvirtina, kad be ES paramos jie nebūtų įstengę įsigyti serbentams skinti reikalingos technikos. Tiesa, Maršalkos galėjo pirkti pigesnį lietuvišką arba lenkišką kombainą, tačiau suomiška technika - nepalyginti geresnė.
Įsigijus kombainą, sumažėjo darbo sąnaudos - dabar sutuoktiniai žmonių nebesamdo. Kombainas veikia paprastu principu - uogos nukratomos, o tada - surenkamos.
„Kratymo stiprumą galima reguliuoti. Jei tas kombainas pakratytų jus, tai net auskarai nukristų“, - juokiasi E.Maršalka.
Sutuoktiniai negaili pagyrų ir savo auginamoms uogoms. Juodieji serbentai maistinėmis medžiagomis vertingesni už baltuosius ar raudonuosius, jų sultys - skanios, o supirkimo kaina - gana aukšta. Iš vieno hektaro galima surinkti apie 4-5 tonas uogų, o viename hektare auga nuo 5 iki 6 tūkstančių krūmų.
„Kodėl pasirinkome būtent juoduosius serbentus? Todėl, kad matėme, jog yra galimybė juos skinti mechanizuotai.
Tarkime, pasaulyje iki šiol nėra išrasta technikos, kuri leistų nuskinti braškes. Spanguolių augintojai kitose šalyse tokią techniką turi, tačiau ji - labai brangi ir ilgai neatsipirktų“, - tikina E.Maršalka.