Netgi dvigubai. Nes tai padarė Rusija.
Tą akimirką ne vienam iš mūsų, na, gal ne trijų milijonų, bet dviejų tai tikrai, atrodė, kad Lietuva gali pralaimėti kam tik nori.
Ispanams. Ir netgi labai daug. Kaip buvo pernai per pasaulio čempionatą. Prancūzams. Kaip prieš dvejus metus. Žiauriai skaudžiai, kaip italams per olimpiadą. Net dukart turkams. Kaip pernai.
Bet tiktai ne Rusijai. To jau per daug. Bent jau mano kartai.
Taip, krepšinis galiausiai yra tik žaidimas, sako protas. Bet paaiškink tai savo ką tik pralaimėjimo ašmenimis pervertai širdžiai.
Nieko nuostabaus. Protink neprotinęs save, kad tai tik žaidimas, o vis tiek krepšinis pusiau pagoniškai mūsų sielai yra ir mūsų kultas, ir tikroji politika.
Kartu – jaukus uostas (kai laimime), kuriame galima pasislėpti ir nuo tikrosios religijos, kurios taip ir liksime nesupratę, ir nuo nykios politikos, kurios darymo meno dar neišmokome (gal ir nebeišmoksime) perskaityti taip pat aristokratiškai grakščiai, kaip „zoną“, gerą pasą, žingsnius ar tris sekundes.
Baugu ir netgi rizikinga lyginti, bet pirmosios šešios pergalės buvo lyg cunamis, kurio nematoma banga staiga prasiveržė šitokiu emociniu pakilimu, kurį galima palyginti nebent su Sąjūdžio laikais.
Net jeigu ir kiek persūdyta, vis tiek faktas: krepšinio tauta iki pat vėlyvo šeštadienio vakaro buvo taip užsivedusi, kaip nebuvo net 2003-iaisiais arba prieš bronzines olimpiadas.
Nes šįmet jie atvažiavo visi. Na, beveik visi. Įvyko tai, kas dar prieš metus atrodė kaip stebuklas.
Mes nebebuvome vidutiniokai. Tauta atgavo sparnus. Tai vežė dvigubai.
Ar galima žodžiais apsakyti būseną, kai tie sparnai nurėžiami jau 13 minutę? Iš rožinio finalo rojaus žaibu į kelio dulkes.
Tiesą sakant, nervai tą dieną pradėjo gesti šiek tiek anksčiau.
Pagoniškai kalbant, daug blogų ženklų.
Ž.Savickas prarado pasaulio galiūno vardą. Madride – kvapą gniaužiantis Europos čempionato pusfinalis Ispanija – Graikija, TV3 ekrane – rusiškas filmas apie rusišką vodkos sriuobimą iki žemės graibymo.
Taip teises rodyti Europos čempionato rungtynes nusipirkusi švedų kapitalo televizija „kėlė“ krepšinio šalies ūpą prieš rungtynes su Rusija.
Mielieji TV3 vadai, gal nepirkite jūs daugiau krepšinio transliacijų, a? Palikite jas televizijai, kuri įsigijusi, pavyzdžiui, Europos futbolo čempionato transliavimo teises, parodo viską nuo a iki z.
Ne todėl, kad nieko nesuprantate apie kašį – tai dar būtų atleistina.
Nepirkite krepšinio, nes nenutuokiate nei apie elementarią pagarbą žiūrovams, kurie dvi savaites tikrai be skausmo (o TV3 – be nuostolių) būtų išgyvenę be radžių, „katinų“ ir rusiškų filmų, nei apie žurnalistiką. Nes jei kas nors dar Lietuvoje ir gali atsverti „katinų“, minedų ir radžių kvailybę, tai tik krepšinis.
Jūs nežinote, nei ką krepšinis apskritai, nei ką tie dvylika vyrų ir jų treneris reiškia Lietuvai bei šimtams tūkstančių egzilio oazėse išsibarsčiusių lietuvių.
Daugiau nei dviguba pilietybė, ko gero.
Rinktinė – nesacharininis mūsų tautinės savigarbos stuburas, be kurio lieka tik štampiniai gintariniai dantys, atsiprašau, karoliai, ir tokie pat banalūs, kaip ir riebūs, cepelinai.
Mes tiek daug iš to dvyliktuko norėjome šįkart. Gal net per daug. Ir jie norėjo. Gal taip pat per daug.
Rusams tai būtų buvęs tik dar vienas pralaimėjimas.
Mums – tarsi artimo žmogaus mirtis. Mes neatlaikėme. Visi.
Ir žaidėjai. Ir tie, kurie gynė draskomą trispalvę Madride. Likusieji Tėvynėje ir dublinuose. Vėl pasijutę kariais. Išgyvenę galingą emocijų audrą.
Ir juodą nusodinimą. Juodąjį šeštadienį. Kai į kaulus smelkėsi negandą galinti prikarksėti mintis, jog patekti į finalą, ko gero, bus buvę lengviau nei laimėti bronzą ir patekti į olimpiadą.
Ką padarysi. Jei ne ta traumuota Šaro koja, tikėtina, ir mūsų „centrai“ nebūtų taip staiga praradę veido – agresijos. Gal ir ta rengėjų „fora“ rusams papildomos dienos forma nebūtų nieko reiškusi. Nėra tie rusai stipresni. Juk sugebėjome atmesti 19 taškų.
Aplinkybės. Ir išgaravo pakilimas. Kai kas šiaudadvasiškai jau varo ant jų.
Varyti ant karių, kurie kovėsi iki galo, tačiau pralaimėjo? Jie ir taip daug padarė. Grąžino viltį. Kad jie tik žinotų, ką jie mums reiškia. Kaip išsibarsčiusiai Lietuvai reikia jų.
***
P.s. Be abejo, vėlų sekmadienio vakarą kai kurias minorines detales būtų nušlavęs pergalės mažoras. Bet esmė nesikeičia. Krepšinis mums - ne vien tik žaidimas.