Ar iš tiesų yra kuo didžiuotis? Šalyje - pusantros magistralės, nusidriekusios vos kelis šimtus kilometrų. Nuolatiniai eismą stabdantys remonto darbai. Lopai ir provėžos. Regis, kol suremontuoja ruožą viename gale, prakiūra kitas.
Provincijoje ir net didmiesčių miegamuosiuose keliai siaubingi.
Žvyrkelių begalė.
Jeigu lyginsi su Lenkija, Ukraina ar Rusija, girtis yra kuo.
Bet kitose Europos Sąjungos valstybėse - ir ne tik senosiose -
driekiasi dešimtys tūkstančių kilometrų tviskančių greitkelių,
magistralių ir šiaip kelių.
Jie nepasibaigia akligatviu prie buvusio susisiekimo ministro namo,
buvusio premjero ar žemės ūkio ministrės sodybų, o jungia atokiausius
užkampius.
Ir jokių provėžų. Remonto ruožai - retenybė. Kur nors prie Ispanijos
kurortų masiškai tiesiami nauji. Galima pamanyti, jog visi pinigai
metami greitkelių apytakai pagerinti. Pagal darbų apimtis, mažoje
Lietuvoje, kur didelis atrodo net kuklus projektas, visiškas štilis.
Išskyrus lopomus ruožus.
Argumentas, kad senosios Europos valstybės turėjo gerokai daugiau laiko
ir pinigų, o jų magistralių nealina šalčiai, netinka.
Vadovaujantis Lietuvos standartais, seniai tiesti keliai jau seniai
turėjo subyrėti arba ištirpti nuo alinančių karščių. Bet kažkodėl
laikosi.
Todėl nori to ar nenori, kyla vienas paprastas klausimas: kur ir kodėl
išskysta kasmet šalies keliams skiriamas milijardas litų ir dar gausybė
Europos Sąjungos lėšų iš didžiausio Sanglaudos fondo? Pusė jo - taip
pat skirta keliams.
Pirmą kartą visu rimtumu toks klausimas iškilo maždaug prieš septynerius metus. Tuomet nuvilnijo taip vadinamas „Biserio“ skandalas, galiausiai nuvertęs tuomečio susisiekimo ministro Gintaro Striauko kėdę.
Kelių ženklinimo rinką pasidalijęs klanas neįsileidžia naujų žaidėjų.
Jie pralaimi konkursus net tuomet, kai siūlo 5-6 milijonais mažesnę
kainą. Keliams žymėti skiriami pinigai per specialiai įsteigtas
bendroves keliauja į sistemą kontroliuojančių įtakingų sisisiekimo
sistemos valdininkų kišenes.
Kai visa tai išlindo į dienos šviesą, pradėta spėlioti: jeigu kelių
ženklintojai sugeba „išplauti“ dešimtis milijonų, kokias sumas
nežinomais keliais plukdo kelių tiesėjai ir remontuotojai?
Visuomenė buvo patikinta, kad tokia sistema sulaukė savo galo. Visų
rūšių kelininkai dirbs normalios konkurencijos sąlygomis.
Ką turime po 7 metų?
Lietuvos automobilių kelių direkcijos skelbiamus konkursus laimi vis tos
pačios gerai dėl įvairiausių priežasčių žinomos bendrovės - „Panevėžio
keliai“, „Kauno tiltai“, „Šiaulių plentas“, „Alkesta“.
Nauji žaidėjai nepatenka dėl ypatingų konkursų sąlygų. Konkurenciją pakeičia neoficialus rinkos pasidalijimas siaurame rate.
Didžiąją dalį projektų rengia „Kelprojektas“, kurį valdo trys iš
keturių kelių tiesimo Lietuvoje liūčių.
Per šį laiką pasikeitė tik keliams skiriamos sumos. Anuomet Kelių fonde
buvo pusė milijardo. Dabar skiriama du kartus tiek.
Susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius tikina, jog išskirtinis
kelininkų galiūnų gyvenimas netrukus pasibaigs, o į šią sritį taip pat
įsiverš laisvos rinkos vėjai.
Lyg ir nėra pagrindo įtarti ministrą fantazuojant, bet ir patikėti tuo
nėra lengva.
Kam jau kam, o susisiekimo ministrams ši padėtis tikrai nebuvo ir nėra paslaptis. Jie bet kada gali gauti informacijos apie konkursus ir jų laimėtojus. Bet visi ministrai be išimties tylėdavo tol, kol nepradėdavo triukšmauti laikraščiai.
Ir tyli jie ne šiaip sau. Iš valstybinių užsakymų gyvenantis kelininkų klanas nėra koks uždaras verslininkų klubas. Tai - su politika ypač
tampriai susaistyta uždara sistema.
Valdžios įgiję asmenys maitina atskiras bendroves užsakymais, kurių
vertė siekia dešimtis milijonų. Šios peni savus pareigūnus ir
politikus. Eiliniams automobilių vairuotojams tenkantys dividendai -
provėžos ir nuolatiniai remontai.
Įsileisi bent kelias naujas šalies bendrovėms ar - neduok, Dieve,
- kokį užsienio subjektą, ir sistema žlugs.
Tik naivuolis galėtų tikėti, kad vienas dabar jau pašalintas prezidentas
atsitiktinai, tik iš geros širdies dėl bičiulio kišosi į „Šiaulių
plento“ veiklą.
Beje, iki šiol liko neatskleista, dėl ko tuomet taip aršiai susipešė
kelininkai. Viena priežasčių - nerašyta geležinė kelininkų taisyklė
bet kokius ginčus spręsti tyliai. Už jos sulaužymą bet kuriam klano
nariui gresia baisiausia bausmė - būti pastumtam nuo pagrindinio lovio.
Bet yra ir kita priežastis, lemianti šio klano gyvastingumą. Tai -
politinis stogas. Kol jis nebus išardytas, nauji vėjai kelių rinkoje
nepapūs.
* * *
Šis “Lietuvos ryto” apžvalgininkės R.Sotvarienės komentaras antradienį buvo skaitomas per Lietuvos radiją.