Dižono garstyčių gamintojai skaičiuoja jau antrą savo istorijos šimtmetį, mat prancūzas D. Bornier dar 1816 m. Dižone, Burgundijoje, įkūrė šeimos įmonę, kuri pagal iš kartos į kartą perduodamus receptus ėmė gaminti šį produktą. Įmonė veikia iki šiol, dabar ji vadinama „Europeenne de condiments“ ir priklauso stambiai Vokietijos kompanijai „Kühne“.
„Europeenne de condiments“ turi 120 darbuotojų ir per metus pagamina net 26 tūkst. tonų Dižono garstyčių, šioje srityje užimdama antrąją vietą pasaulyje. Be to, minėta įmonė gamina actą, įvarius padažus ir pagardus, konservuotus agurkus, svogūnus ir pan. Didžioji dalis garstyčių parduodama prekybos centruose Prancūzijoje, Anglijoje, kitose šalyse. Įmonės apyvarta siekia beveik 35 mln. EUR per metus.
Dižono garstyčios gaminamos iš rudųjų garstyčių, kurios po apdirbimo tampa aitrios. Mokslininkų duomenimis, iš viso pasaulyje per metus užauginama apie 620 tūkst. t įvairių garstyčių grūdelių (be rudųjų, dar yra juodosios, taip pat baltosios garstyčios). Kaip sakė į Lietuvą atvykęs „Europeenne de condiments“ atstovas, atsakingas už žaliavų pirkimą Sebastien Garnier, net 95 proc. rudųjų garstyčių įvežama iš Kanados. „Pavojinga priklausyti nuo vienos šalies augintojų, jos klimato.
Todėl norime rasti ir kitų žaliavos tiekėjų. Žinome, kad Rytų Europos šalyse įprasta auginti baltąsias garstyčias, tikimės, kad čia taip pat gerai augtų ir rudosios. Ieškome partnerių Lietuvoje, Ukrainoje, kurie jas mums augintų. Turime tikslą po trejų metų 25-30 proc. įmonei reikalingos žaliavos įsigyti Rytų Europos šalyse“, - į Kaune vykusios parodos „AgroBalt 2007“ metu surengtą seminarą apie garstyčių auginimą susirinkusiems ūkininkams įmonės „Europeenne de condiments“ planus pristatė S. Garnier.
Prancūzai iš pradžių norėtų surasti bent 10-15 ūkininkų, kurie augintų apie 1 tūkst. ha rudųjų garstyčių. Kaip rodo mokslininkų patirtis, taip pat trejus metus Širvintų r., UAB „Kiaukliai“, atlikti gamybiniai bandymai, rudosios garstyčios gali augti Lietuvos dirvose, joms tinka ir mūsų klimatas. „Ūkininko patarėjas“ jau rašė apie tai, kad „Kiauklių“ ūkyje, pasak jo vadovo Algirdo Meško, rudosios garstyčios užaugina maždaug tokį pat derlių, kaip ir vasariniai rapsai.
Auginimo technologija irgi panaši.
Tą patikino ir seminare dalyvavęs įmonės „Dijon Cereales“ atstovas Alain Sureau. Trumpai pristatydamas rudųjų garstyčių agrotechniką svečias iš Prancūzijos akcentavo tai, kad šie augalai subręsta anksčiau negu vasariniai rapsai, sėjama mažesnė sėklų norma, garstyčioms reikia nepagailėti sieros (tai būtina norint, kad jų grūdeliai būtų aitrūs). Pasėliuose naudojami herbicidai, augalų kenkėjai ir ligos – tie patys, kaip ir vasarinių rapsų. Tad galima manyti, kad rudųjų garstyčių auginimo technologija nėra sudėtinga.
Į seminarą susirinkusius ūkininkus labiausiai domino derliaus supirkimo kainos. Pasak prancūzų, už rudųjų garstyčių toną galima tikėtis gauti 50-100 EUR (173-345 Lt) daugiau negu rapsų kaina rinkoje. Kai kurie lietuviai žemdirbiai replikavo, kad tokia kaina nėra itin viliojanti. Esą garstyčių derlius gana nedidelis, be to, tame pačiame ūkyje auginant rapsus, papildomų rūpesčių atsirastų, kad vieni ir kiti grūdeliai nesusimaišytų, nes iš išorės jie labai panašūs.
Dar vienas neišspręstas klausimas – kaip reikėtų rudųjų garstyčių pasėlius deklaruoti. Mat deklaracijų formose tokios eilutės nėra. Nejaugi tektų apgaudinėti valdininkus ir garstyčias įrašyti kaip rapsus? Svečiai iš Prancūzijos patikino, kad šią problemą mėginama spręsti, dėl to jau kreiptasi į Žemės ūkio ministeriją ir prašyta pasėlių deklaracijų formą pakoreguoti.
Ar Lietuvoje prigis naujas augalas – rudosios garstyčios, parodys laikas. Dabar aišku viena - jei prancūzai neras partnerių mūsų šalyje, ras kitur.