***
- Ar seniai aktyviai dalyvaujate Vytauto Didžiojo universiteto Teisės instituto (VDU TI) valdyme/administravime? Kada tapote direktoriumi?
- Direktoriaus pareigas einu metus, tačiau su VDU TI teko susidurti jau anksčiau. Ir prieš tai domėjausi Instituto veikla, daugiausia kaip Teisininkų draugijos atstovas. Bandėme užmegzti ryšius su tuometiniais Instituto vadovais, ypatingai su Tadu Klimu.
Užpernai buvo surengta Teisininkų draugijos tarptautinė konferencija, į kurią pagaliau pavyko sutraukti ir teisininkus rengiančių aukštųjų mokyklų vadovus, bet tvirtų santykių nepavyko užmegzti. Sakyčiau, kad pačiame universitete Institutas buvo atsiribojęs nuo kitų padalinių, o jo vadovas turėjo amerikinę aukštosios mokyklos viziją ir kai kuriuos studijų Lietuvoje dalykus vertino skeptiškai.
Noriu pabrėžti, kad gyvename Lietuvos teisinėje erdvėje, kuri atitinka Lisabonos kriterijus, europinę-kontinentinę tradiciją, taigi privalome įgyvendinti studijas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Man atėjus, to darbo ir teko aktyviai imtis.
- Kokie jūsų planai, veiklos vizija šiais mokslo metais?
- Pagrindinis darbas šiais mokslo metais – Instituto „raumenų auginimas“. Pernai buvo pastebima situacija, kai beveik visi VDU žmonės, kituose universitetuose apgynę daktaro laipsnius (VDU doktorantūros studijų dar neturi), kažkodėl nedirbo Teisės institute. Galbūt taip nutiko ir dėl subjektyvios priežasties... Kiek pavyko, stengėmės tuos žmones sukviesti atgal. Be to, trūko ir vidinės struktūros.
Mes įpratę, kad aukštojoje mokykloje veikia padaliniai – katedros. Vienos aukštosios mokyklos jų turi daugiau, kitos – mažiau. Tai tam tikras valdymo mechanizmas, o kartu ir vieta, kur vyksta intelektinis ir mokslinis darbas. Teisės institute katedrų nebuvo, tačiau Universiteto Senatas jau pritarė, kad iš pradžių Institute butų steigiamos bent dvi katedros: viešosios teisės ir privatinės teisės.
Šio rudens uždavinys yra užbaigti šį darbą iki galo. Man žinoma, kad Europoje veikia universitetų, kuriuose nesivadovaujama katedrinės struktūros principu. Aš taip pat nerodau didžiulės iniciatyvos pristeigti daug padalinių ar centrų. Mano ir VDU rektoriaus uždavinys – surasti balansą tarp katedrų kiekio, kad administracinė veikla netrukdytų mokslo minčiai, ir viešojo intereso, kad studentams būtų geriau.
Taigi pagrindinis dalykas – katedrų suformavimas, žmonių suradimas, gerų darbo sąlygų sukūrimas. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Instituto specifika ta, kad studijos vyksta iš karto dviem kalbomis. Jeigu profesorius yra lietuvis, studentai mokosi ir atsiskaito lietuviškai, bet maždaug pusė profesūros yra kviečiama iš užsienio. Tokia sistema egzistuoja nuo pat Teisės instituto įsteigimo; aš asmeniškai tai vertinu labai teigiamai.
Kartu susiduriame su aukštosios mokyklos akreditacijos problema, kuri pasireiškia tuo, kad pagal Lietuvos teisės aktus būtina, jog dirbtų daugiau negu pusė dėstytojų, turinčių mokslinius laipsnius bei esančių nuolatiniais darbuotojais. Kaip minėjau, VDU TI – specifinė mokykla, dėstytojai atvažiuoja iš užsienio, todėl jie jokiu būdu nėra nuolatiniai darbuotojai. Taigi kyla pavojus dėl neakreditacijos.
Nors šiuo metu programų akreditacija sėkmingai baigta ir studentai gali jaustis saugiai, tačiau toks reikalavimas mus varo į kampą ir kelia klausimą, ar to reikia? Jeigu atvyksta aukšto rango profesoriai iš užsienio, kas geriau studentams? Šį klausimą reikėtų geranoriškai išspręsti pakoreguojant teisės aktus.
- Ar šiais metais VDU TI pasiūlė studentams naujų studijų programų arba disciplinų?
- Šiais metais pakoregavome studijų programas ir jų apimtis. Kai kurias programas išregistravome, nes jos neatitiko Lietuvos teisės aktų reikalavimų. Nuo šių mokslo metų studentai galės rinktis visiškai naują dalyką – bioterorizmą, kurį dėstys profesorė iš JAV, dirbanti prezidento Bušo administracijoje. Kitų esminių pasikeitimų neįvyko, kadangi jau suformuotos pagrindinės disciplinos.
Mūsų specializacija yra tarptautinė-komercinė teisė. Profesūra atvyksta daugiausia iš JAV, taip pat iš Ispanijos, Austrijos, Vokietijos. Taigi Institute dirba ir bendrosios teisės, ir kontinentinės teisės žinovai, todėl studentams suteikiamos įvairiapusiškos žinios. Tačiau nepriklausomai nuo to, iš kur atvyksta profesoriai, pagrindinė paskaitų, ypatingai praktinių užsiėmimų, forma yra gyva diskusija. To siekia visi universitetai, o mūsų aukštojoje mokykloje tai – jau tradicija.
- Ar dalyvaujate studentų mainų programose? Jei taip, kokiose?
- Studentai labai aktyviai dalyvauja jau kelerius metus vykstančiose Socrates Erasmus mainų programose, atsiranda ir naujų galimybių. Mūsų Institute studentų dalyvavimas visur yra jaučiamas. Pavyzdžiui, malonu stebėti Senato posėdžius, kuriuose studentai drąsiai išsako nuomonę įvairiais klausimais, nebijodami galbūt būsimų dėstytojų vertinimo. Nekyla net mintis, kad studentas dėl to gali nukentėti.
Vertinamos jų žinios, o ne išsakyta kritiška nuomonė. Sveika kritika yra priimama, skatinama ir vertinama. VDU studentų balsas gal nėra plačiai girdimas, nes iš viso studijuoja apie šimtą studentų, tačiau džiaugiamės, kad jie dominuoja Lietuvos ir užsienio valstybių aukščiausiose valstybės institucijose.
INFOLEX: Ar Instituto studentai dalyvauja tarptautiniuose teismo proceso inscenizacijos konkursuose?
S. Šedbaras: Teismo proceso inscenizacijos konkursuose iki šiol nedalyvavome. Manyčiau, tai geras uždavinys ir man, kad studentai būtų skatinami, suteikiama daugiau informacijos, nes pasiruošimas ir inscenizacinės galimybės yra tikrai didelės, kad sėkmingai konkuruotų su kitų Lietuvos, užsienio šalių teisės aukštųjų mokyklų studentais. Kalbant bendrai, praėjusiais metais rengėme konkursą Konstitucijos dienos proga. Žinoma, dar reikia sukurti naujų tradicijų, nes iki šiol neskatintas studentų aktyvus dalyvavimas už Instituto rėmų.
- Gal galite įvardynti kelias svarbiausias konferencijas arba seminarus, kuriuos VDU TI planuoja organizuoti šiais mokslo metais?
- Konferencijos ir seminarai rengiami, nors galbūt ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet jie vyksta nuolat. Paminėčiau konferenciją, organizuojamą Konstitucijos dienos proga, kiekvieną mėnesį renkasi teisininkų diskusijų klubas, su Teisininkų draugijos Kauno skyriumi bus surengtas seminaras dėl nepilnamečių pareigų.
- Mūsų šalies parlamente mažai jaunų teisininkų. Kaip manote, kodėl?
- Seime apskritai yra mažai teisininkų, jau nekalbant apie jaunuosius teisininkus. Teisininkas Seime yra tikra vertybė. Jaunimas per mažai domisi politika, bet, manyčiau, tai būdinga ne tik mūsų šaliai, bet ir kitoms demokratiškoms valstybėms. Jiems reikia surasti vietą gyvenime, susikurti materialinį pagrindą, šeimą. Politiką dažniausiai pasirenka žmonės, kurie visa tai jau turi. Todėl iš jaunimo tikėtis aktyvaus politikavimo būtų sudėtinga, nors visos partijos stengiasi turėti jaunimo lygas, padalinius.
- Kokias teisinės sistemos problemas galėtumėte įvardyti?
-Teisinio reguliavimo prasme daug dalykų esame išsprendę; tai sąlygojo stojimas į Europos Sąjungą. Dar reikia užbaigti sureguliuoti viešojo administravimo sistemą, pavyzdžiui, žmonių santykius su valstybės pareigūnais. Turiu omenyje Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK) ar kitą panašų įstatymą. Žmogus, atėjęs į viešojo administravimo instituciją, turi aiškiai žinoti, ką jis turi atlikti, kad gautų tam tikrą paslaugą.
Taip pat netrukus turėtų būti svarstomas Teismų įstatymo projektas. Iš tiesų, teismų sistema yra gana uždara, todėl norint, kad pasitikėjimas teismais, teisėjais pakiltų, reikia didesnio atvirumo, pasiekiamo tam tikrais mechanizmais, tačiau jokiu būdu nepažeidžiant teisėjų nepriklausomumo principo. Toliau svarbus teisės normos taikymas. Jei teisės norma yra tinkama, tačiau kyla teisės taikymo problema, ją turi išspręsti teismas. Kol kas teisėjams, matyt, trūksta drąsos, ypatingai administraciniams teismams.
Šią problemą galėtų padėti išspręsti žalos atlyginimo mechanizmas – kompensacija žmogui už netinkamai atliktus valstybės pareigūnų veiksmus. Administracinis teismas atlieka svarbią funkciją: jis yra arbitras tarp žmogaus ir valstybės, o arbitras sprendžia ginčus ne formaliai pagal teisės normą, o dažnai remdamasis sveiku protu.
Todėl norėtųsi administracinio teismo kaip arbitro veiklos, kai ginama ne stipresnė, o silpnesnė pusė. Teisėjas turi būti drąsus, pilietiškas ir pirmiausia galvoti apie teisingą bylos išsprendimą.