Kur kas svarbiau, kad užuot išsigandę ir puolę atgailauti, europiečiai šį kartą ėmė ginti savo teises, o tarp jų ir laisvę reikšti bei ginti savo pažiūras. Drąsus pasirodė pats autorius. Pagarsėjusią karikatūrą jis pirmą kartą eksponavo parodoje šalies provincijoje, Talerudo miestelyje, tačiau organizatoriams išsigandus, jog piešinį pastebės “kas nereikia” pasiūlė piešinį ir kitoms galerijoms.
Galerijos atsisakė, tačiau neatsisakė Orebro provincijos laikraštis, panaudojęs karikatūrą iliustruoti vedamajam, kuriame svarstė savicenzūros problemas. „al Quaeda“ pareikalavo, kad Švedijos vyriausybė atsiprašytų, grasindami išpuoliais prieš garsias švedų firmas „Ericsson“, „Volvo“, „Ikea“, „Scania“. Vyriausybė neatsiprašė.
Tiek faktų. Žurnalistai ir politikai pasirodė laisvesni ir mažiau save cenzūruojantys nei galerijų savininkai. Europos civilizacija, regis, nutarė šį kartą elgtis ne taip, kaip kažkada nuskambėjusio Danijos laikraščio “Jyllands-Posten” publikuotų karikatūrų atveju. Dar daugiau, Larsas Vilksas pareiškė nieko nesigailįs ir net esąs patenkintas savita forma pradėjęs diskusiją apie saviraiškos laisvę.
Ar tikrai reikia atsiprašinėti? Ar tikrai islamas stiprus? Gal tikrojo veido slėpimas, uždarumas ir ksenofobija yra kaip tik jo silpnumo ženklas? Ar iš tikrųjų krikščionybės atvirumas, diskusija ir savikritika yra besibaigiančios civilizacijos menkystė? Gal atvirkščiai, uždarumas – tai tik bailus slapstymasis? Gal mes, matydami demografines tendencijas islamo pasaulyje ir terorizmą, tiesiog paprasčiausiai išsigandome?
Islamas, kad ir kaip mes jo besibaimintume, politiškai nėra stipri religija. Islamo bendruomenė yra ne tiek stipriai konsoliduota, kiek veikiau stipriai kontroliuojama, veikiama stiprios cenzūros ir savicenzūros. Manydami, kad islamo bendrijos konsolidacija yra stipri, darome tą pačią klaidą, kokią darė Vakarai, manydami, kad Sovietų Sąjungos ir jos kontroliuojamų šalių bendruomenė yra lojali komunistų partijai, todėl pasiruošusi ginti savo sistemą. Kontrolė ir cenzūra – vienintelis būdas išsaugoti bendriją.
Beje, grėsmė ne nauja ir kyla ne pirmą kartą. Veikiau, trečią. Pirmosios islamo ekspansijos metu europiečiai prarado Šiaurės Afriką ir, laikinai, Pirėnų pusiasalį. Tačiau musulmonai, turėję nemaža civilizacinių pranašumų prieš europiečius, veikiai išsikvėpė, o nuosekli europietiška rekonkista ne tik išvarė juos iš kontinentinės Europos, bet padarė Ispaniją su Portugalija tų laikų didžiosiomis valstybėmis.
Antroji ekspansija sietina su Osmanų imperija. Ji taip pat pasibaigė geopolitine europiečių pergale, beje, su Lietuvos valdovo ir armijos pagalba. Nepaisant Osmanų šiurkštumo, islamizuota vos nedidelė slavų dalis. Jei kalbame apie trečiąją islamo “bangą”, pagalvokime, kokios yra dviejų aukščiau minimų civilizacijų susidūrimo ir konfrontacijos galimybės.
Taigi išvada aiški - islamas yra pasyviai plintantis civilizacinis reiškinys, plintantis todėl, kad jam nesipriešinama. Tai, kaip yra dabar, buvo sugalvota prieš porą šimtą metų, islamo strateginių mąstytojų nėra, nėra ir plano užkariauti, pvz., Europą ar Ameriką. Jis neturi aiškaus finalite politique ir palengva griauna kliūtis, kurios trukdo. Terorizmas daugeliu atvejų yra santykinai nebrangus jiems pasiekiamas ginklas.
Jei Larsas Vilksas, kaip byloja pavardė, turi latviško vilko kraujo, galima tik didžiuotis, kad mūsų regione yra ir drąsiai ir blaiviai galvojančių.