Fotografavosi su popiežiumi
G.Petrikas yra baigęs Kūno kultūros institutą ir įgijęs imtynių trenerio specialybę. Tapęs verslininku jis studijavo Vytauto Didžiojo universitete, vėliau buvo pasinėręs į politiką: aktyviai dalyvavo Liberalų sąjungos veikloje, su verslininkų delegacija lankėsi pas popiežių ir su juo nusifotografavo.
Šią nuotrauką, 1996 metais kandidatuodamas į Seimą, G.Petrikas dalijo galimiems savo rinkėjams.
Skandalingasis kaunietis savo verslą pradėjo perpardavinėdamas bilietus į filmus prie „Kauno“ kino teatro. Vėliau jis įkūrė kooperatyvą – į Rusiją buvo vežami įvairūs mezginiai.
„Viskas prasidėjo taip: keletas energingų vyrukų ėmėsi gamybos, buvo sukauptas pradinis kapitalas. Paskui įkurta holdingo kompanija ir iš gyventojų renkami investiciniai čekiai, vėliau – indėliai.
Prasidėjus privatizavimo procesui reikėjo investuoti kapitalą, jį koncentruoti. Taip atsirado koncernas, kuris valdo ne tiktai didžiausias pramonės įmones Kaune („Banga“, „Pluoštas“, „Šilkas“, „Koordinatė“), institutus, „Palangos liną“, keletą poilsiaviečių, užsiimantis prekyba, tarptautiniais gabenimais, statyba“, – 1993 metais apie koncerno EBSW (East-Baltic States-West) įkūrimą „Lietuvos rytui“ yra gyręsis G.Petrikas.
Pelnas – iš privatizacijos
Iš tiesų G.Petrikas ir jo partneriai pirmąjį didelį savo kapitalą susikrovė per 1992-aisiais prasidėjusį privatizavimą.
Jau tuomet būsimieji EBSW lyderiai sugalvojo planą, kaip iš oro užsidirbti didžiulius pinigus – buvo pradėti neoficialūs nekilnojamojo turto pardavimo aukcionai, per kuriuos ir paaiškėdavo tikrieji nugalėtojai.
Taip valstybė negaudavo planuotų pajamų, o visą pelną turėjo susižerti tokių aukcionų organizatoriai.
Tačiau norint įgyvendinti šį sumanymą buvo būtina Kauno šešėlinio pasaulio parama ir Privatizavimo departamento informacija apie planuojamą nekilnojamojo turto pardavimą.
Su banditais susitarti pavyko greitai – būsimieji EBSW lyderiai pažinojo ne vieną tuometį nusikalstamo pasaulio autoritetą. Nesunku buvo susitarti ir su privatizavimo tarnybų darbuotojais, kurie už palyginti nedidelius pinigus sutikdavo parduoti informaciją.
JAV doleriai - vokeliuose
EBSW veikėjams pavyko ne tik gauti informaciją, bet ir susitarti, jog Ekonomikos ministerijoje būtų patvirtintos nerealiai mažos privatizuojamų objektų pradinės kainos. Kartais jos nuo rinkos vertės skirdavosi 100 kartų.
Taip EBSW veikėjai kartu su Kauno banditais pusvelčiui įsigijo beveik visus vertingus objektus šiame mieste.
Už pagalbą kai kurie Privatizavimo departamento darbuotojai iš EBSW veikėjų gaudavo atlygį.
Vienas buvęs G.Petriko bendražygis „Lietuvos rytui“ papasakojo, kad jis pats veždavo vokuose sudėtus JAV dolerius. Priklausomai nuo užimamų pareigų, tarnautojai gaudavo nuolatinę algą nuo tūkstančio iki penkių tūkstančių dolerių, taip pat premijas už atskirus objektus.
Sparčiai augantis aštunkojis
Koncerne buvo įkurti aštuoni departamentai, vėliau tapę asociacijomis: komercijos, statybos, transporto, lengvosios pramonės, privatizacijos ir investicijų, metalo ir staklių gamybos, elektronikos, turizmo.
1994 metų pabaigoje EBSW koncernas pakeitė pavadinimą ir tapo EBSW grupe.
G.Petriko vadovaujamo aštuonkojo veiklos esmė buvo labai paprasta. Kauno holdingo kompanija rinko indėlius. Iš žmonių gauti pinigai buvo perskolinami EBSW prezidento bendrovėms. Jis pats ir verslo partneriai statėsi namus, pirko lėktuvus ir jachtas, kaupė lėšas užsienio bankuose.
Už pusvelčiui įsigytus investicinius čekius buvo privatizuota apie 100 šalies įmonių, o jas įkeitus iš bankų imamos milijoninės paskolos.
Šie pinigai į gamybą investuoti nebuvo. Kaip ir iš gyventojų surinktos lėšos, jie kažkur dingo, todėl privatizuotos bendrovės bankrutavo.
Holdingo kompanija iš tūkstančių gyventojų buvo surinkusi per 344 milijonus litų. Bankrutavusi ji indėlininkams liko skolinga apie 80 milijonų.
Netikėtas dingimas
1996 metais EBSW paskelbė bankrotą, ir nebebuvo iš ko išreikalauti milijoninių indėlių. G.Petrikui buvo iškelta byla dėl finansinio sukčiavimo ir grobstymo.
1996 metų vasario 2-ąją G.Petrikas buvo suimtas, tačiau jau gegužės 30-ąją ši kardomoji priemonė jam pakeista į namų areštą.
Vėliau G.Petrikas netikėtai dingo iš teisėsaugos akiračio. 1997 metų balandžio 23-iosios rytą EBSW grupės prezidentas turėjo atvykti į Kauno policijos tardymo valdybą.
Čia jam ketinta pareikšti kaltinimus pagal tris tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso straipsnius: dėl svetimo turto pasisavinimo arba iššvaistymo dideliu mastu, neteisėtos įmonės veiklos bei operacijų su valiuta norminių aktų pažeidimo.
Kvietimas į policiją G.Petrikui buvo įteiktas prieš 5 dienas, todėl skandalingasis verslininkas turėjo laiko pasiruošti pabėgimui.
Numatytu laiku pas tardytoją pasirodė tik advokatas K.Motieka, bet jis negalėjo atsakyti, kur yra jo klientas. G.Petriko nebuvo ir EBSW būstinėje, vakare jis nebepasirodė namuose. Išjungtas buvo ir šio verslininko mobiliojo ryšio telefonas. Bute Kauno senamiestyje, kur G.Petrikas gyveno su savo drauge Joana Kripaityte, irgi buvo tuščia – net kostiumai iš spintos paimti. Paskutinis asmuo, kuris matė EBSW prezidentą po 21 valandos, buvo jo reikalų patikėtinis Algimantas Šindeikis.
“Buvęs Rusijos boksininkas”
Vėliau G.Petrikas dar buvo pastebėtas Italijoje. Tuomet Vilniuje buvo pradėti rengti dokumentai dėl įtariamojo sulaikymo ir jo išdavimo. Tačiau lietuvis dingo. Įtariama, kad informacija apie G.Petriko būsimą sulaikymą galėjo nutekėti.
Būtent su tokiais dokumentais G.Petrikas iš Italijos atvyko į JAV. G.Petriko tikslią buvimo vietą Lietuvos pareigūnai aiškinosi keletą mėnesių.
Spėjama, kad įtariamasis retsykiais skambindavo į Lietuvą telefonu. Be to, į Jungtines Valstijas jam galėdavo būti siunčiamos piniginės perlaidos.
Apsunkindamas teisėsaugininkų paiešką, G.Petrikas nesyk keitė tapatybę, kad galėtų atvykti ir gyventi Amerikoje.
JAV teisėsaugą garsųjį bėlgį aptiko 2003 m. Kalifornijoje, kur gyveno prisidengęs Aleksanderio Davidoffo pavarde.
Agentai netrukus nustatė, kad G.Petrikas gyvena Los Andželo priemiestyje Berbanke ir yra suvenyrų parduotuvių Palm Springse ir Holivude savininkas.
Čia jis buvo žinomas kaip draugiškas, tyliai kalbantis parduotuvės savininkas. Rūkydamas lauke, jis kaimynystėje dirbantiems prekybininkams prisistatydavo buvusiu Rusijos boksininku, neseniai persikėlusiu į Los Andželą iš Las Vegaso.
G.Petrikas buvo sulaikytas 2004 m. gegužės 3-iąją, kai su drauge išėjo iš savo buto Berbanke ir važiavo į netoliese esantį banką.
Pusketvirtų metų Los Andželo federaliniame kalėjime praleidęs G.Petrikas siekė išvengti ekstradicijos į Lietuvą, todėl buvo apskundęs sprendimą jį išduoti mūsų šaliai, prašė Amerikos politinio prieglobsčio.
Skaičiuoja minutes
Galiausiai šių metų rugsėjį paskelbta, kad nors Amerikos teismas dar neišnagrinėjo skundo, kalinys nusprendė nebelaukti teisėjų nutarimo. Tai reiškė, kad jis sutinka grįžti į Lietuvą.
„Skaičiuoju minutes, kada pagaliau mane parveš į Lietuvą. Jau 40 mėnesių čia sėdžiu, o mano teismo procesai dar tik įpusėjo“, – taip „Lietuvos rytui“ telefonu savo sprendimą grįžti į tėvynę komentavo dar JAV kalėjime kalėjęs buvęs koncerno EBSW prezidentas.
G.Petriko žmona 31 metų Joana su trimis vaikais – vienuolikmečiu Kevinu, šešerių Aleksandra ir trejų Luku – iki šiol gyvena Palm Springe netoli Los Andželo.
Skandalinga informacija – apie aukščiausius pareigūnus
Sėdėdamas kalėjime JAV G.Petrikas pažėrė daug skandalingų faktų apie EBSW ryšius su tuomete valdžia.
„Lietuvos rytui“ jis yra teigęs, kad asmeniškai davė pinigų tuomečiam prezidentui Algirdui Brazauskui bei premjerui Adolfui Šleževičiui, o koncernui netarnavusiam Lietuvos banko vadovui Romualdui Visokavičiui esą inicijavęs baudžiamąją bylą.
Jis taip pat tvirtino, jog tuometis finansų ministro pavaduotojas Reinoldijus Šarkinas buvo etatinis EBSW darbuotojas ir Valstybinio komercinio banko akcininkų susirinkimuose atstovavo valstybei priklausančioms banko akcijoms.
Tačiau vėliau duodamas interviu „Lietuvos rytui“ G.Petrikas pareiškė, kad informacijos apie šiuos skandalingus faktus „niekam nebepateiks“. Visi jo minėti asmenys jo žodžius neigia.