Tapo kulinarijos virtuozu
Panevėžietis skulptorius Alfridas Pajuodis ne kasdien stoja prie viryklės, bet kai ryžtasi tokiam žingsniui, šeima po pietų dar pusvalandį pirštus laižosi.
„Yra sričių, kurias išmanau geriau nei maisto gamybą“, - kuklinasi menininkas, tačiau pripažįsta, kad „skulptoriaus ypatingąjį“ jis iškepa lyg kulinarijos virtuozas.
Rudeniop menininko šeima keičia mitybos įpročius ir priverstinai pereina prie moliūgų dietos. „Skulptoriaus ypatingasis“ gaminamas būtent iš moliūgų.
Kai daržuose uždera gausus geltonšonių moliūgų derlius, ši nekaloringa, bet gurmanų ne itin vertinama daržovė užkariauja Pajuodžių šeimos virtuvę.
Moliūgo minkštimas dedamas į blynus, troškinius, sriubas ir kompotą, sėklos tinka pagliaudyti vakarais, o žievės keliauja į šiukšlyną.
Kai į pūstažandę daržų puošmeną nė vienas šeimos narys nė skersa akimi nebenori žiūrėti, sako atsivalgę iki soties, prie viryklės stoja pats šeimos galva ir iš moliūgo imasi gaminti karališką patiekalą.
Vagims moliūgų nereikia
„Nei mes labai mėgstame tuos moliūgus, nei ką. Bet žemėje, kurią turime už miesto, nieko daugiau auginti negalime, yra kas be mūsų derlių nuima. O moliūgų kaimiečiai nevagia, ta daržovė, daugelio nuomone, bevertė, mažai kas žino, ką su ja daryti“, - aiškina menininkas.
Krekenavos seniūnijoje, Leonardavo dvarvietėje, daržu paverstame žemės plotelyje šalia A.Pajuodžio įkurto „Mėnulio akmens“ skulptūrų parko, šeima kasmet užsiaugina ekologiškų daržovių.
Mieste gyvenantys menininkai kaime turimoje žemėje anksčiau sodindavo ir agurkus, ir pomidorus, ir kitokias populiarias daržoves, tačiau rudeniop rasdavo tuščias lysves. Vagišiai neraudavo salierų, pastarnokų, bazilikų, špinatų bei panašių netradicinių daržo augalų.
„Moliūgai iki pat šalnų lysvėse drykso, iš tolo geltonuoja, bet jų niekam neprisireikia. Ką darysi, tenka patiems suvalgyti“, - juokiasi A.Pajuodis.
Virėjas daržovę nurašė kaip niekam tikusią
„Vieno pažįstamo restorano virėjo pasiteiravau, ką dar, be blynų, košių, troškinių ir sriubų, galima padaryti iš moliūgo.
Jis atsainiai gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad moliūgas - visiškai dėmesio neverta daržovė, nebent iš jo padarytum puodą“, - sako skulptoriaus žmona Vilma Pajuodienė, žalvarinėje grūstuvėje smulkindama žoleles vyro gaminamam skanėstui.
Pajuodžių virtuvėje nėra jokių pirktinių prieskonių, jokių pagardų su gliukonatais. Maistui paskaninti menininkai naudoja tik pačių užsiaugintas ar susirinktas žoles: kalendras, bazilikus, čiobrelius, mėtas, melisas, izopus, levandas, šalavijus.
A.Pajuodis ant stalo deda vidutinio dydžio geltoną moliūgą ir peiliu nurėžia jo viršų. Moliūgo vidų skulptorius išgramdo per porą minučių.
Rankos dirba mikliai ir įgudusiai, tarsi su akmeniu. Kūrėjas juokauja, jog dėl to ir mėgsta šį patiekalą gaminti, kad procesas siejasi su tuo, ką moka geriausiai.
Į tuščiavidurį moliūgą A.Pajuodis suberia ryžius, šiek tiek apkepintus svogūnus, morkas, pomidoro griežinėlius, smulkiais kubeliais supjaustytas bulves bei moliūgo minkštimą.
Visa masė pagardinama grūstuvėje susmulkintų žolių mišiniu.
Aromatingo, savotiško ir įsimintino skonio valgio paslaptis ta, jog jį gardinant prieskoninėmis žolėmis naudojami ne daugiau kaip trys komponentai. Tada aromatai vienas kito nepermuša.
Pilnas moliūginis puodas uždengiamas nupjauta viršutine dalimi ir valandai kišamas į orkaitę.
Kulinarijos mokosi iš muilo operų
A.Pajuodis įspėja, kad prie „skulptoriaus ypatingojo“ bus patiektas ir argentinietiškas kepsnys. Jis spės iškepti, kol reikės traukti moliūgą iš orkaitės.
Lietuviškos kiaulienos karbonadas su Argentina susijęs tiek, kad A.Pajuodis prieš dešimtmetį mėsos marinavimo receptą nusižiūrėjo iš argentinietiškos muilo operos.
Skulptorius kartkartėmis įsijungia televizorių, kai rodo meksikietiškus ar braziliškus serialus.
Filmų siužetai ir gražuolės jam nė motais: A.Pajuodis prilimpa prie ekrano, jei veiksmas vyksta virtuvėje ar prie stalo, ir nusižiūri valgius, kartais išgirsta ir kaip jie gaminami.
Mėsa prieš kepimą marinate laikoma tik dvi valandas. Marinatui imama viena citrina be kauliukų, nemažas žiupsnis grūstuvėje apdaužytos kalendros, keli pipirai ir šluotelė mėtų. Ne šaltmėčių, ne melisos, o mėtų. Pastarosios suteikia mėsai ypatingą skonį.
Mėsą A.Pajuodis kepa lauke. Menininkų šeima nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens viską kepa ant atviros ugnies, savo namų kieme stovinčiame geležiniame ugniakure.
Natūralus puodas saugo šilumą ir kvapus
Kai A.Pajuodis nukelia ką tik iš orkaitės ištraukto ir į stalą patiekto moliūgo viršų, loštelime nuo neįtikėtinai malonaus aromato.
Toks įspūdis, kad jauti kiekvieno produkto kvapą atskirai, tarsi priešais garuotų bulvių košės dubuo, morkų garnyras, ryžių lėkštė, pomidorų sriuba.
Trumpam kulinaru tapęs skulptorius spėlioja, jog tokį efektą tikriausiai duoda natūralus „puodas“ - moliūgas.
Beje, moliūginio „puodo“ privalumas dar ir toks, kad troškinys ilgą laiką lieka karštas, net valandą vėluojantys svečiai galėtų sėsti prie karštutėlės lėkštės.
„Skulptoriaus ypatingąjį“ ir argentinietišką kepsnį A.Pajuodis pagardina graikiško raudonojo vyno taure.
Žmonai vyną skulptorius pila į išskirtinę taurę. Skaidraus balto stiklo kupolą laiko masyvi lyg vijoklis susivijusi tamsžalė koja.
Šią taurę V.Pajuodienė pamatė nedidelio Danijos miestuko antikvariate ir nebegalėjo atplėšti akių. Panevėžietė nusipirko dvi antikvariate buvusias taures.
Pomidorų sriuba - irgi ypatinga
Dar vienas A.Pajuodžio „serialinis“ patiekalas - pomidorų sriuba.
Sriubai imamas didelis glėbys čiobrelių. Vaistažolių kuokštas sumerkiamas į vandenį ir kelias minutes pavirinamas.
Į gautą rusvos spalvos aromatingą ištrauką dedami pomidorai. Kai daržovės apšunta, viralas perkošiamas per tinklelį, pomidorai pertrinami, atskiriamos odelės.
Gauta tirštoka masė dedama ant ugnies.
Pagal skonį beriama druskos, šiek tiek smulkinto česnako ir labai smulkiai pjaustytų petražolės lapelių.
Kai skystis užverda, reikia įberti porą šaukštų miltų ir viralą gerai išmaišyti.
Į lėkštes išpilstytą sriubą įkrečiama po šaukštą grietinės.
Valgyti gardžiausia su ką tik paskrudintu skrebučiu.