Tačiau bilieto negauna nė vienas. Nei keleiviai, nei vairuotojas – gerai įmitęs ketvirtą kryželį tempiantis vyras - nė kiek dėl to nesuka sau galvos.
Vairuotojas dar prieš kelionę išlipa sutraukti dūmo, o po to, sėdęs už vairo, atlieka paslaptingą manipuliaciją. Paėmęs bilietų aparatą, savo nuožiūra, išspausdina kelis, kuriuos tvarkingai sudeda į krūvelę. Išeitų, jog šiuo momentu mikroautobuso salonas – beveik tuščias. Po to bilietus jis sukiša į dėtuvę šalia vairo, kur kyšo dar keli tokie patys paketai. Įdomu, kam jie? Gal kam nors, laipteliu aukščiau stovinčiam - darbo pabaigoje parodyti ir tvarkingai, kaip ir buvo sutarta, atsiskaityti? Juk per dieną sukauptos nemenkos litų krūvelės turėtų užtekti net ir porai kišenių užganėdinti.
Visi tie, kurie įlipa į mikroautobusą pakeliui ir stovi susirietę tarp sėdynių ar priekyje šalia vairuotojo, savaime suprantama, taip pat negauna bilietų. Jokioms papildomoms manipuliacijoms su bilietų aparatu vairuotojui nėra laiko – juk reikia vairuoti.
Kitą dieną, kai teko vykti tuo pačiu mikroautobusu ta pačia kryptimi, istorija pasikartojo, įskaitant smulkiausias detales. Vadinasi, kiekvieną dieną - tas pats.
Ką dariau aš ir ar apskritai ką nors dariau – nesakysiu. O jūs greičiausiai sakysit: kas čia tokio? Juk tai – visiškai įprastas dalykas, toks kasdienis, jog jo net nepastebi. Neverta net burnos aušinti.
Taip, kone iš karto prisiminiau kelias vasaros keliones autobusu, kur vairuotojai net atvirai siūlydavo sandėrius, naudingus ir keleivių, ir jo paties kišenei. Ir visi dažniausiai „pasirašydavo“.
Bet kartą stebėjau ir tokią sceną: iš Klaipėdos į Rygą vykstančio autobuso vairuotojai mėgino apgauti pagyvenusių vokiečių turistų porelę. Elementarią seką – duodi pinigus, gauni bilietą – kaip ir tvarką apskritai gamtos dėsniu naiviai laikantys vokiečiai atsisėdo, tačiau šiek tiek vėliau ėmė muistytis. Žinoma, jie nieko nesuprato, ir sunerimo tik dėl to, jog kol kas neveikia kažkas panašaus į žemės trauką. Vairuotojai, pamatę, jog kvaili užsieniečiai greičiausiai nenusiramins, surūgusiais veidais vis dėlto įteikė jiems bilietus.
Gaila vyrų, neteko dalies pelno. Tačiau vietiniai – tiek lietuviai, tiek latviai – reikalo nesugadino.
Pirmiausia pagalvoji apie sistemos absurdiškumą. Viešojo transporto kainos kyla nuolat ir kartais net šokteli, tarsi kas būtų įgėlęs. Paaiškinimas: viskas brangsta, pinigų neužtenka nei transportui eksploatuoti, nei vairuotojų algoms, nei kurui.
O kas būtų, jei visi – pradedant žemiausia grandimi – mažiau vogtų? Čia visi – tiek verslininkai, tiek biurokratai – greičiausiai kontratakuotų: o kaip sukontroliuoti? Kad ir policininką į kiekvieną autobusą pasodinkite. Žinoma, gali ir jis vogti. Greičiausiai taip ir bus. Tačiau kas nors ką nors galėtų daryti. Žinoma, jei gėdos jausmas galutinai neišgaravęs.
Tačiau pagrindinė kontrolės priemonė juk turėtų būti patys keleiviai. Tačiau salone tvyro tyla.
O tai išeina panašiai, kaip su profesionalia kariuomene. Reikalas brangus. Kam jo reikia? Tam, kad apskritai turėtume kariuomenę, nes šauktinių kasmet vis mažiau prisišaukiama. O kodėl jų vis mažiau? Emigracija, patriotinio auklėjimo spragos. O apie pagrindinę priežastį – protekcionizmq ir korupcijq visi tyli, kaip burnas užsisiuvę.
Ką gi, sistema, tai sistema – suk ją devynios. Ją, kaip matome, gelbsti pati valdžia, nuolat griežtai tauzijanti apie fiskalinę drausmę, apie tai, jog pinigų niekam nėra, tačiau kai prispiria koks nors šventas populistinis reikalas, staigiai tų pinigų iš kažkur randanti. Kaip kad anądien krepšininkams.
Kur kas įdomiau ir svarbiau – su tokia sistema sugyvenančių paprastų piliečių galvos.
Įsivaizduokime, kad maršrute Savanorių prospektas-Gariūnai-Lentvaris įvyksta avarija. Traumos, o gal net ir vienas kitas letalinis atvejis. Kur po to kreiptis, pavyzdžiui, dėl draudimo ar žalos atlyginimo? Ką ir kam įrodysi, jei tavęs net nebuvo tame mikroautobuse?
Beje, kai kuriuose mikroautobusuose galima matyti už vairuotojo nugaros kabantį pranešimą, raginantį keleivius reikalauti bilieto. Nes jis – pagrindinė jų teisių garantija avarijos atveju. Tačiau tokie pranešimai – reta išimtis.
Taigi – kodėl salone tvyro tyla? Įprasta sakyti: mūsų žmonės dar neįprato ginti savo teisių, nepriprato prie elementarios tvarkos, yra nepilietiški ir pasyvūs. Tačiau reikia pasakyti tiesiai – čia kaip ant delno matyti, jog esminis mūsų visuomenės dalies socialinę mąstyseną, viešųjų reikalų suvokimą ir mentalitetą apskritai nusakantis terminas yra tas pats, kaip ir totalitarinės okupacijos laikais – „zona“. Šešėlinė teritorija, kur viskas tvarkoma pagal nerašytus susitarimus ir kurios ribos kertasi su svetima „oficialiąja“ viešąja erdve. Štai šios sąvokos, okupacijos laikais nebuvusios metafora, turinys. Ši skiriamoji linija tarp „tikrojo“ ir „oficialiojo“ gyvenimo ne tik niekur neišnyko, bet kai kuriais atvejais dar labiau išryškėjo. Šalia fasadinės valstybės ir visuomenės, turinčios oficialųjį reglamentą, yra paralelinė valstybė bei visuomenė su savuoju reglamentu.
Antrasis, aišku, kertasi su pirmuoju.
Šio atsiribojimo priežastys totalitarinėje sistemoje – akivaizdžios. Pati totalitarinė sistema tai intensyviai skatino, siekdama išnaikinti bet kokią socialinę iniciatyvą ir socialaus mąstymo daigus. Tai buvo vienas iš pagrindinių jos politinių tikslų.
Pototalitariniais metais „zona“ net užėmė jos vietą ir patenkino pagrindinius individo poreikius. Kai kuriose valstybėse – pavyzdžiui, Rusijoje – šios dvi erdvės dabar jau taip persipynė tarpusavyje, jog neatskirsi, kur viena, o kur – jau kita.
„Žmonės turi įgyti veikimo nehierarchinėse struktūrose patirtį“, - vienoje tarptautinėje konferencijoje sakė Talino universiteto rektorius Reinas Raudas. Šios konferencijos dalyvių svarstytą klausimą galima suformuluoti taip: ar įmanomas rusiškojo autoritarizmo – demokratijos kauke besidangstančio totalitarizmo revanšo žlugimas? Jei įmanomas, tai kas jį gali sugriauti? Šie klausimai, be abejo, aktualūs ir mums, jau seniai ir garsiai kalbantiems apie fasadinę mūsų demokratijos prigimtį, senosios sistemos revanšą, pilietinės visuomenės būtinybę.
Taigi, estas sako – reikia veikimo nehierarchinėse struktūrose – namų bendrijose, profsąjungose. Hierarchiją – kaip primityvius bei vertikalius „galios“ bei „autoriteto“ santykius - žmonių galvose turi pakeisti horizontalūs bei natūralus lygiaverčių bei lygiateisių piliečių ryšiai. Kadaise brutaliai sutraukyti ir pakeisti šia hierarchija. Bet štai bėda – „zonos“ tvaikas taip persmelkęs galvas, kad hierarchija tuojau pat susiformuoja net ir tokioje momentinėje, atsitiktinėje ir miniatiūrinėje visuomenės ląstelėje, kaip mikroautobuso salonas. Juk ir čia yra, kaip sako rusai, „viršininkas“. „Šoferis“.
Iš tiesų, atsistoti ir riktelėti sunku. Atrodo, paprasta smulkmena. O sunku.