* * *
-Kaip amerikiečiai turėtų vertinti jūsų palikimą Federalinių rezervų banke?
-Man pasisekė. Į sceną įžengiau šio nuostabaus laikotarpio pradžioje. O mano kadencija baigėsi padėčiai ėmus keistis. Federalinių rezervų banke mes įgyvendinome politiką, kuri puikiai pasinaudojo pasaulio ekonomikos tendencijomis, ir mums pavyko pasiekti nepaprastą Amerikos gyvenimo lygio kilimą.
Labai norėčiau, kad žmonės kalbėtų: „Na, visa tai jo nuopelnas“. Tačiau nemanau, kad tokia hipotezė labai tvirta. Iš esmės man pavyko sukurti rizikos valdymu paremtą procedūrą monetarinės politikos įgyvendinimui.
- Jei 1987 metais, jums pradėjus vadovauti Federalinių rezervų bankui, kas nors būtų pasakęs, kad per ateinančius du dešimtmečius stebėsime beveik nepertraukiamą ekonomikos augimą, ar būtumėte atsakęs, jog tai bankininko svajonė?
-Būčiau pasakęs, kad tai psichikos sutrikimas. Aš suprantu, koks nuostabus ir neįprastas buvo šis laikotarpis. Savo prigimtimi jis atsietas nuo istorijos ir tai mane privertė ieškoti jam paaiškinimo kitur, nei įprasti ekonominiai rodikliai. Kaip žinote, priėjau išvados, jog atsakingas esminis geopolitinis įvykis – Šaltojo karo pabaiga.
-Tai išties svarbus politinis įvykis, bet kodėl tai pats svarbiausias per mūsų gyvenimą įvykęs ekonominis įvykis?
-Vienoje geležinės uždangos pusėje gyveno iš esmės centro valdomos, kolektyvinės visuomenės, paremtos principu, kad turtą kuria kolektyvinis darbas, taigi joks individas neturi teisės į nuosavybę. Kitoje pusėje gyveno kapitalistinės visuomenės, besivadovaujančios rinkos sistema ir suteikiančios teisę laisvai prekiauti ir kaupti turtą.
Klasikiniai atvejai buvo Rytų ir Vakarų Vokietijos – du ūkiai su bendra istorija, kultūra ir kalba. Buvo įprasta manyti, jog Rytų Vokietijos ūkis prilygsta trims ketvirtadaliams Vakarų Vokietijos, o Sovietų Sąjunga, net ir turėdama didelių trūkumų, yra ekonomikos milžinė.
Tuomet griuvo Berlyno siena ir visi labai nustebo, pamatę tikruosius ekonomikos griuvėsius už geležinės uždangos. Centrinis planavimas Sovietų Sąjungoje nedavė jokių rezultatų. O gyvenimo lygis Rytų Vokietijoje neprilygo 75 proc. Vakarų, o realiai siekė vos tarp trečdalio ir 40 procentų. To poveikis likusiam pasauliui buvo dramatiškas.
- Kaip būtent?
-Europoje akivaizdžiai pademonstruotas rinkos pranašumas prieš planinę ekonomiką, nepaprastai išaugo tiesioginės užsienio investicijos į šias šalis. Kinijoje, kurioje tiesioginių užsienio investicijų 1991-aisiais iš viso buvo tik 4 mlrd. dolerių, 2006 metais jos jau siekė 70 mlrd. per metus. Deng Ziaopingas transformaciją pavadino „socializmas su kiniškai bruožais“. Tačiau iš tiesų tai buvo slenkantis kapitalizmas.
-Vakaruose dažnai reiškiamas nepasitenkinimas greitu Kinijos iškilimu. Ar tai jums kelia nerimą?
- Visiškai ne. Nemanau, kaip daugelis kitų žmonių, kad Kinija galėtų tapti karine grėsme. Savo knygoje prognozuoju, jog Europos komunistų partijų likimas gali ištikti ir Kinijos komunistų partiją... Šalis taps galinga ekonomine jėga, kas, mano o tai manymu, išeis tik į gera.
-Ar žvelgdamas į praeitį matote ką nors, ką galėjote padaryti, kad sustabdytumėte dešimtojo dešimtmečio technologijos burbulą?
-Aš padariau išvadą, kad negalėjome užkirstume kelio mano darbo Federaliniame rezerve laikotarpiu išsipūtusiems burbulams. Mes neplanavome to, kas mums nutiko akcijų biržoje dešimtajame dešimtmetyje. Mes kelis kartus išties suveržėme ekonomiką. Bet paaiškėjo, kad šios priemonės nesustabdė burbulo, o tik jį pakurstė. Burbulą gali susprogdinti tik susprogdindamas ekonomikos pagrindą. Iš esmės sustabdyti burbulo neįmanoma, kol tam neatėjo laikas.
-Ir taip mes atsiduriame šiandieninėje padėtyje: nekilnojamojo turto burbulas sprogo, antrarūšių paskolų rinka susitraukė, o mes atsidūrėme kredito krizėje. Kritikai apkaltino Federalinių rezervų banką prisidėjus prie sunkumų, nes taip ilgai nekėlė palūkanų normos.
-Ši konkreti problema buvo neišvengiamas atsitiktinumas. Euforija, sukelta besipučiančio nekilnojamojo turto rinkos burbulo, pakurstė viso pasaulio investuotojus, sukaupusius daug laisvų pinigų – labiausiai tai lėmė dėl Šaltojo karo pabaigos žemesnės realios ilgojo laikotarpio palūkanų normos – investuoti kur nors, kas neštų didesnį pelną. O antrarūšių paskolų rinka tą kažką ir parūpino.
-Paskolų makleriai tik tenkino investuotojų paklausą?
-Būtent. Volstryto prekeiviai praktiškai ėjo pas paskolų maklerius ir sakė: „Pirksime viską, ką turite“. Didelę paklausą lėmė ne tiek besiskolinantieji, kiek paskolų teikėjai, kurie švaistėsi paskolomis, nors dauguma žmonių jų negalėjo įpirkti. Sukūrėme nestabilią padėtį, kuri negalėjo ilgai tęstis. Tad galų gale ji žlugo. Jei niekas nebūtų ėmęs prekiauti skolos raštais, antrarūšių paskolų rinka būtų daug mažesnė.
-Žmonės nori, kad Federalinių rezervų bankas sumažintų palūkanų normą ir taip sušvelnintų įtemptą skolininkų padėtį. Ar manote, kad finansų rinka palūkanų normos mažinimą laiko ramentu? Ar toks vaidmuo tinka centriniam bankui?
-Federalinių rezervų bankas, kišdamasis į šalies ūkį, padeda kai kuriems žmonėms, įsivėlusiems į abejotinas finansines machinacijas. Iš esmės problema ta, kad jei vykdai efektyvią monetarinę politiką ir stabilizuoji ekonomiką, pakeli visų aktyvų kainą – aktyvų, priklausančių išmintingiems investuotojams, bet kartu ir tiems žmonėms, kurie labai kvailai rizikavo ir dėl to turėtų būti nubausti.
Nėra paprasto sprendimo. Jei padarysime ką nors, kas padės visai visuomenei, neišvengiamai ir nepageidautinai išsrėbsime košę ir tiems žmonėms, kurie kvailai rizikavo.
-Kaip šiuo metu atrodo nekilnojamojo turto rinka?
- Viską apsvarsčius, liūdnai. Manoma, kad JAV yra 200 tūkst. naujai pastatytų pastatų, kurie samanoja neparduoti. Tačiau nekilnojamojo turto pardavimai krinta nepaisant staigiai mažinamų statybos apimčių. Tai numuša kainas. Pjesė turi ir antrą veiksmą: krintant kainoms, krenta ir vartotojų polinkis leisti pinigus.
-Visiems labiausiai rūpintis klausimas yra toks: ar mes dabar įžengėme į nuosmukio laikotarpį, ar jis tik laukia metų gale?
-Na, dabar mes dar nepasiekėme nuosmukio meto. Ar mes keliaujame jo link, dar per anksti pasakyti.
-Ilgus metus jūs buvote tvirtumą įkvepianti figūra – tiek per akcijų rinkos krizę 1987-aisiais, tiek per rugsėjo 11-ąją. Žmonės, išvydę jūsų knygos pavadinimą „Sukrėtimų epocha“, pagalvos: „Dieve mano, jei pats Greenspanas mano, kad laukia sukrėtimai, ką mums daryti?“
-Na, kalbant ekonomikos terminais, jei mums pavyks sukurti pakankamai lanksčią finansų sistemą, iš esmės galėsime sugerti sukrėtimus neprarasdami daug darbo vietų ir nesužlugdydami ūkio. Žengiant į XXI amžių sukrėtimai tikriausiai yra būtini, norint išlaikyti pasaulio ekonomiką tokią galingą kaip dabar.
-Taigi mums reikia šiek tiek nestabilumo, kad galėtume augti?
-Panašu, kad reikia šiek tiek sukrėtimų finansinėje sistemoje, kad sukurtume stabilumą privačioje sistemoje. B-2 bombonešis valdomas mažais kompiuterio klavišo paspaudimais. Nuolat vykdomi šimtai tūkstančių, o gal net milijonai, paspaudimų išlaiko lėktuvą stabilioje padėtyje. Tai ne tokia ir bloga analogija ekonomikos sukrėtimams. Tam tikra prasme šie sukrėtimai – palankūs.
-Skaitant jūsų komentarus apie prezidentus, su kuriais dirbote, stebina, kad taip gerai vertinate Billą Clintoną – turint galvoje jūsų politines pažiūras – ir R.Nixoną – turint galvoje jo reputaciją.
-Abu jie turėjo gerus smegenis, o ne charakterius. R.Nixoną, kaip paaiškėjo, neteisingai įvertinau. Jis buvo Amerikos Džekilas ir Haidas. O B.Clintonas pasižymi moraliniu palaidumu. Išgirdęs gandus apie Monicą Lewinsky, pagalvojau, kad to negali būti. Nesvarbu, kokie korumpuoti JAV prezidentai, jie paprasčiausiai sau tokių kiaulysčių nedaro. Išties tvirta asmenybė buvo Geraldas R.Fordas. Su juo man buvo patogiausia dirbti, juo pasitikėjau labiau nei kuo nors kitu.
-O ką manote apie būsimąjį prezidentą? Panašu, kad demokratų stovykloje pirmauja Hillary Clinton? Kaip vertinate Niujorko senatorę?
- Ji labai gudri. Turbūt viskas, kas apie ją kalbama, yra tiesa. Ji nebūtų bloga prezidentė, bet ji nelies problemų, kurias būtina apsvarstyti kampanijos metu. Man labai kelia nerimą visiškas kandidatų aklumas akivaizdžioms problemoms sveikatos apsaugos sistemoje.
-Kurio kandidato pergalės kitais metais pageidautumėte?
-O ar galima palikti postą tuščią?