Prieš penkis mėnesius A.Stašaitytė-Masalskienė su šeima iš Užupio persikėlė į Antakalnį.
Nuo 1995-ųjų – tada moteris iš Klaipėdos atsikėlė į Vilnių – A.Stašaitytei-Masalskienei yra tekę gyventi ir pačioje miesto širdyje, ir atokiame rajone.
Tačiau A.Stašaitytė-Masalskienė įsitikinusi, kad kultūros ar pramogų išalkusiems vilniečiams gyvenamoji vieta nėra svarbiausia.
Pasak jos, jei tikrai nori, į spektaklį ar restoraną miesto centre atvažiuosi ir iš atokiausio Vilniaus rajono.
Viską teko įsisavinti iš karto
- Į Vilnių atsikėlėte prieš 12 metų, iš gimtojo uostamiesčio pasiėmusi tiktai puodelį su begemotais. Koks tuomet pasirodė šis miestas?
- Vilniaus architektūrą jau buvau mačiusi. Čia turėjau daug bičiulių.
Viena draugė iš pradžių priėmė apsistoti jos namuose, o vėliau neapsikentusi surado man nuomojamą butą netoli savojo (juokiasi).
Pirmieji įspūdžiai susiję su buities rūpesčiais.
Juk savame mieste turi mylimą parduotuvę, žinai pigesnę drabužių valyklą, pažįsti tetulę, kuri gali įsiūti užtrauktuką.
Visos tos pažintys į gyvenimą ateina natūraliai.
Vilniuje man viską reikėjo įsisavinti iš karto.
Sunkiausiai sekėsi perprasti Vilniaus transporto sistemą.
Klaipėdoje yra dvi gatvės ir jomis važinėdavo „maršrutkės“ po litą.
Pamenu, kai labai piktinausi, jog taisyti batų važiavau taksi iš Pilaitės į Antakalnį. Mat tik ten draugai pasufleravo esant taisyklą.
- Esate minėjusi, jog pirmuosius metus su bendraminčiais sostinėje jūs mėgote linksmybes. Kokiose vietose dažniausiai lankydavotės?
- Tada tai buvo „Langas“, „Savas kampas“, vėliau atsirado „Angaras“ ir boulingo klubas.
Juose su draugais ir vakarodavome. Nuotykių buvo ir visi jie buvo linksmi.
Tada visas gyvenimas sukosi apie darbą ir draugus.
O juk ir dirbau klubuose ir koncertų salėse. Monotonija to tikrai nepavadinsi.
Erzina abejingumas paveldui
- Jums teko gyventi ir toli nuo miesto centro – Pilaitėje, ir pačioje jo širdyje – Užupyje.
Kiek būsto vieta Vilniuje turi įtakos gyvenimo kokybei? Ar iš tiesų atokesni Vilniaus rajonai, jūsų nuomone, atkirsti nuo miesto centro?
- Žmogui, kuris mėgsta skaityti knygą lauko kavinėje, kuriam įdomu dalyvauti miesto kultūriniame gyvenime, centre gyventi tiesiog patogiau.
Bet niekas negali atskirti nuo Senamiesčio gatvelių, koncertų, teatro ir lauko kavinių to žmogaus, kuris nori visa tai pamatyti ir pajausti. Juk kalbame tik apie kelis ar keliolika kilometrų.
Pažįstu „puikių“ Užupio gyventojų, kuriems nei šilta, nei šalta, ar atidengtas koks naujas paminklas, ar ne.
O Pašilaičiuose gyvenanti šeima ta proga pasipuošia kaklaraiščiais.
- Per jūsų gyvenimo Vilniuje laiką neatpažįstamai pasikeitė ir Užupis, ir kiti miesto rajonai. Kaip vertinate tas permainas?
Kuo Vilnius šiandien atrodo unikalus?
- Nesu architektūros ekspertė. Bet negaliu neironizuoti, kad unikalūs mes esame tuo, jog kultūriniu paveldu vadinamuose namuose puikuojasi plastikiniai langai.
Mane tai nervina ir žeidžia. Tokių „smulkmenų“ yra daugybė.
Nors iš esmės esu patenkinta šviesėjančiu, modernėjančiu, bet jaukiu Senamiesčiu.
Apie kitus rajonus kalbėti negaliu, nes kai kuriuose jų niekada nesu buvusi.
Buitį kruopščiai planuoja
- Ar Vilnius jums yra patogus miestas gyventi? Kokios sostinės problemos jus labiausiai erzina?
- Visą šeimyninę buitį kruopščiai planuojame tam, kad gyvenimas nepraeitų sėdint automobilių spūstyje. Man Vilnius yra patogus miestas.
Mūsų naujieji namai yra Antakalnio pabaigoje, biuras – Antakalnio pradžioje. Vaikų lankomi darželiai – irgi šiame rajone. Parduotuves taip pat renkuosi esančias netoliese.
Jei reikia rinktis, ar aukoti laiką, ar madingesnį sijoną, aš ant aukuro mielai padedu sijoną.
Dėl jo neverta važiuoti per visą miestą.
Manau, kad Vilniuje oro užterštumo būklė nėra kritinė.
Bet jei būtų mano valia, švarų orą ir jaukų Senamiestį paversčiau Vilniaus pasididžiavimu.
Kai kuriose miesto vietose neleisčiau nei rūkyti, nei automobiliu važiuoti – nieko, kas teršia aplinką.
Biuras – ypatingoje vietoje
- Jūsų ir jūsų vyro Giedriaus Masalskio vadovaujamos bendrovės įsikūrusios įdomioje vietoje – Vilniaus Arkivyskupijos kurijos Ekonomo tarnybos Amatų centro kieme. Kodėl išsirinkote tokią vietą?
- Ją surado Giedrius. Bet vos tik man parodė, buvau sužavėta.
Biuras tokioje ypatingoje vietoje – puiki galimybė kasdien sau priminti, kad darbas yra ne tik valdiškas „atsėdėjimas“, o galimybė praturtinti savo gyvenimą, gilinti pažinimą. Jei tik galiu, iš darbo dienos stengiuosi pasiimti ką nors malonaus, ir tam labai padeda senos sienos.
- Dažnai vedate įvairius renginius. Ką renkatės po darbų – tylą ir buvimą namuose, triukšmingas pramogas, o gal lankotės teatre ar parodose?
- Pagrindinis mano darbas – kurti ir vesti laidas. Renginių vedėja – papildomas darbas.
Abi šios sritys reikalauja daug energijos. Namie pasitinka du maži šnekučiai, kurie irgi labai nori dėmesio.
Todėl suradę ramią valandėlę su Giedriumi renkamės filmą, tenisą, buvimą su kaimynais ar labai gerais draugais.
Mūsų laisvalaikiu lankomų viešų vietų sąraše šiandien dominuotų restoranai, kur gerbiamas privatumas ir vertinama maisto kokybė.
Pasigenda nekomercinių švenčių
- Kaip vertinate Vilniuje vykstančias šventes ir festivalius? Ar juose dalyvaujate?
- Į masines šventes einu tik dėl vaikų ir jose dalyvauju labai fragmentiškai.
Man rūpi, kad berniukai domėtųsi miesto tradicijomis.
Bet nenoriu, kad aklai pasiduotų „barankų ir švilpynių“ judėjimui. Beje, ir vieno, ir kito kasmet perkame (juokiasi).
- Esate dviejų sūnų mama. Ar sostinėje, jūsų nuomone, pakanka vietų, kur šeimos galėtų leisti laiką su vaikais?
- Privačios kavinės bei renginių organizatoriai vis dažniau vaikams pasiūlo įvairių pramogų.
Tačiau mieste vis dar pasigendu nekomercinių švenčių vaikams – žaidimų aikštelių ar vaikų Senamiesčio.
Kažko, kas nekeltų minčių apie picą, helio balionus po 10 litų ir panašiai, bet vis tiek teiktų džiaugsmo.
Gyvena smalsūs žmonės
- Viename interviu sakėte, jog laikote save vilniete, gimusia Klaipėdoje.
Kokios savybės, jūsų manymu, skiria vilnietį nuo kitų šalies gyventojų?
- Mano šeima gyvena Vilniuje, čia aš kuriu, myliu ir verkiu, čia pažįstu puikų batų meistrą ir sąžiningą mėsos skyriaus pardavėją.
Klaipėdoje gyvena mano tėveliai, sesuo, brangi draugė ir kiti svarbūs žmonės. Jų pagalbos prireikia, jei nusprendžiu susirasti kokį grožio saloną ar restoraną.
Myliu abu miestus, dar labiau – savo žmones juose. Vilniečiai kitų akimis gali atrodyti pasipūtę ar snobiški.
Bet čia, kaip ir visur, yra įvairių žmonių.
Manau, kad Vilnius yra darbščių ir smalsių žmonių miestas.
Nuo kitų miestų Vilnius skiriasi stilingumu ir tuo, jog čia daug „ofiso berniukų“.