„Žmonės bus nepatenkinti“, - sakė J.Humprysas, primindamas visą rasizmo spektrą, kai J.Spence guodėsi, kad užsieniečiai nesupranta, kodėl puolamieji ginklai Didžiojoje Britanijoje netoleruojami, kad už vairavimą išgėrus suimtų užsieniečių Kembridžšyre padaugėjo nuo 81 prieš trejus metus iki 306 pernai ir kad Anglijos pelkės virto besivaidijančių lietuvių mūšio lauku.
Teko girdėti, kad politikos komentatoriai, žarstę tokius komentarus apie užsieniečius, buvo kviečiami į policijos nuovadas ir jiems buvo primenama apie rasinės neapykantos kurstymo įstatymus, tačiau aš džiaugiuosi, kad policijos viršininkė išdrįso išsakyti savo nuomonę.
Pats laikas ginčus apie augantį nusikalstamumą „suskaldytoje Britanijoje“ išplėsti ir pamąstyti, kad galbūt kalta ne tik nuo Enid Blyton (1897-1968, knygų vaikams autorė) laikų nuolat smunkanti tautos moralė, bet gal kelias nusikalstamumo problemas importavome iš svetur.
Tarkim, tai, jog nuo šeštojo dešimtmečio nusikalstamumas padvigubėjo, nėra visiškai nesusiję su dideliu mūsų visuomenės sugertu imigrantų skaičiumi – imigrantų, kilusių iš kultūrų, daug žiauresnių už mūsiškę. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kurios pilietis neseniai buvo nužudytas savo tautiečio Vizbiče, žmogžudysčių skaičius daug didesnis nei pas mus: 1000 gyventojų ten tenka 0,103 nužudymo, o čia – 0,014.
Žinoma, nedera perdėti. Tiesa ir tai, jog mes patys pastaraisiais dešimtmečiais eksportavome kelias savo nusikalstamumo problemas – tą patvirtins kiekvienas, matęs bernvakarius Prahoje arba girtus triukšmadarius Maljorkoje.
Ir, žinoma, imigracija atnešė nemažai naudos. Pavyzdžiui, vaisių ir daržovių augintojai nebankrutavo, kai britų darbo jėgos ištekliai beveik išseko. Tačiau vyriausybė, skelbdama imigracijos privalumus, pamiršo paminėti socialinę jos kainą ir jai pasiruošti.
Pavyzdžiui, Kembridžšyras. Prognozuojama, kad imigracija, daugiausia iš Rytų Europos, gyventojų skaičių čia padidins 69 tūkstančiais - daugiau nei 12 procentų. Tačiau viešųjų paslaugų teikimas remiasi senomis gyventojų skaičiaus augimo prognozėmis, darytomis gerokai prieš tai, kai paaiškėjo, kiek imigrantų iš Rytų Europos atvyks į Britaniją ieškoti darbo.
Kembridžšyro policjos nuovadai staiga tenka kalbėtis šimtu skirtingų kalbų ir per metus skirti milijoną svarų vien tik vertėjų paslaugoms. Su visu tuo tenka susitvarkyti policijos pajėgoms, kurių vienam gyventojui tenka perpus mažiau nei Londone: 100 tūkstančių grafystės gyventojų turi tenkintis 187 pareigūnais, kai visos šalies vidurkis yra 266.
Maža to, Kembridžšyras negali samdyti daugiau policijos pats, nes didžiąją dalį finansavimo skiria centrinė valdžia, remdamasi pasenusiomis gyventojų skaičiaus augimo prognozėmis.
Tas pats pasakytina ne tik apie policiją, bet ir apie lavinimą, sveikatos apsaugą ir apgyvendinimą. Kai 2004 metais valdžia atvėrė vartus Rytų Europos migrantams, ji visiškai nepagalvojo, kur jie gyvens, kai šalyje ir taip trūksta gyvenamojo ploto.
Atsakyti į šį klausimą buvo patikėta Slou pareigūnams: šie, padedami „Google Earth“, rado 50 sodo pašiūrių, staiga iškilusių nuomojamų namų kiemuose. Viename trijų miegamųjų namuke glaudėsi 30 užsieniečių darbininkų, lovose miegančių pamainomis arba įsitaisiusių ant virtuvės stalų.
Apsnūdęs Nacionalinės statistikos biuras, kurio duomenimis remdamasi centrinė vyriausybė planuoja vietinių administracijų biudžetus, neturi nė mažiausio supratimo: jis per pusantrų metų užfiksavo tik 300 mieste įsikūrusių darbininkų. Tačiau per tą patį laikotarpį ten imigrantams buvo išduota net 8 850 naujų nacionalinio draudimo numerių.
Kaip su tokiu neatitikimu tvarkytis vietos valdžios administracijoms, pagal įstatymus privalančioms visiems gyventojams teikti viešąsias paslaugas, bet negalinčioms padidinti savo biudžeto?
Bent vienu požiūriu imigrantai iš buvusio sovietinio bloko Britanijoje jaučiasi kaip namie: mūsų centriniai planuotojai dirba taip pat „efektyviai“ kaip ir komunistiniais laikais. Tik šių metų kovą imigracijos ministras Liamas Byrne‘as pagaliau pripažino, kad ruošiantis imigracijos bangai buvo šiek tiek apsiskaičiuota, ir įkūrė „migracijos poveikio forumą“, kuriam paskirta įvertinti imigrantų naštą viešųjų paslaugų teikėjams.
Šios centrinio planavimo klaidos tragedija yra tai, kad rizikuojama susilpninti argumentus už laisvą darbo jėgos judėjimą ES.
Kiekvienas 30 bulgarų apgyvendinto namo kanalizacijos tvanas, kiekviena 150 lietuvių eilė prie vienintelio valstybinio stomatologijos kabineto 50 mylių spinduliu, kiekvienas degtinėje permirkęs lenkas už vairo, išvengiantis bausmės dėl vertimo paslaugų trūkumo, sustiprina argumentus tų, kurie sako, jog imigrantai kelia grėsmę mūsų gyvenimo būdui.
Darbininkų iš Rytų Europos legalizavimas turėjo išspręsti visas su nelegalia imigracija susijusias problemas. Tai turėjo pašalinti paskatas dirbti nelegaliai, nakvoti sodo pašiūrėse ir vengti Jos Didenybės mokesčių ir muitinės tarnybos.
Darbininkai iš užsienio privalėtų mokėti – ir būti matomi mokantys – visus mokesčius, iš kurių finansuojamos jų pačių poreikius tenkinančios viešosios paslaugos, ir užčiaupti burnas visiems britams, dejuojantiems, kad turi remti tingių lietuvių šeimas.
Tačiau vietoj to vyriausybės planuotojai ir toliau nerūpestingai elgiasi taip, lyg nė vienas darbininkas iš Rytų Europos nebūtų atvykęs į šią šalį. Liberalios imigracijos politikos likimas priklauso nuo to, kaip greitai pavyks sutvarkyti šią betvarkę.