Siūloma numatyti, kad jau kitąmet valdžios sektoriaus deficitas negali viršyti 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Susirūpinti finansine drausme verčia sparčiai auganti infliacija. Vartojimo kainos Lietuvoje rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, turėtų padidėti 1,2 procento, o metinė infliacija artėja prie 5 procentų.
Kokius pavojus Lietuvos ūkiui kelia infliacija? Ar įmanoma ją stabdyti? Apie tai – „Lietuvos ryto“ pokalbis su „DnB Nord“ banko Investicijų valdymo bendrovės generaliniu direktoriumi Mindaugu Vaičiuliu.
* * *
- SEB Vilniaus banko analitikai prognozuoja, kad infliacija šįmet bus daug didesnė nei pernai. Gal „DnB Nord“ banko analitikai nėra tokie pesimistai?
- Prognozavome, kad šiemet ir BVP, ir infliacija augs lėčiau.
Naujausia statistika rodo, kad BVP ir toliau labai sparčiai auga – maždaug 8 procentais, o gal net ir dar šiek tiek daugiau. Tačiau ir infliacija didesnė, negu tikėtasi.
Bet artimiausiais metais BVP augimas neišvengiamai lėtės. Tai stabdys ir infliacinius procesus.
Finansų ministerija prognozuoja, kad kitais metais Lietuvos BVP jau augs gerokai mažiau nei šiemet – 5,3 procento. Toks augimas dar būtų labai neblogas. Jis leistų jau ir kitais metais subalansuoti biudžetą.
Iš viso 5-6 proc. BVP augimas – optimalus. Tačiau infliacija turi būti gerokai mažesnė nei 5 proc.
Maža infliacija ūkiui net naudinga, nes skatina plėtrą. Per aukšta – jau ekonomikos karščiavimo požymis, skatinantis investicijas nukreipti į spekuliacines sferas. Ilgainiui tai sukelia ūkio nuosmukį.
- Kas lėmė, kad šįmet infliacija Lietuvoje aukštesnė, nei prognozuota?
- Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse infliaciją labiausiai skatina jau maždaug šešerius metus labai sparčiai auganti ekonomika.
Keletą metų ekonomika Baltijos šalyse augo didinant darbuotojų skaičių. Tai mažino nedarbą.
Pastaraisiais metais jaučiamas darbo jėgos stygius. Konkurencija dėl darbuotojų lėmė, kad pradėjo sparčiai didėti atlyginimai. Daugiau uždirbdami žmonės daugiau ir perka, o tada ir kainos didėja.
- Kodėl ekspertai itin pavojinga vadina ekonominę situaciją Latvijoje?
- Latvijoje bent porą pastarųjų metų BVP augo dar didesniu tempu nei Lietuvoje – prieaugis siekė net 11 procentų. Toks BVP augimas jau per didelis. Ir infliacija ten gerokai didesnė nei Lietuvoje – 7-8 procentai, o gali pašokti net ir iki 10 procentų.
Stiprėja gyventojų nuogąstavimai, kad ir ateityje viskas brangs. Tuomet metus ar net dvejus kainos nesiliauna augusios iš inercijos, nes žmonės skuba išleisti pinigus. Ne tik uždirbtus, bet ir pasiskolintus.
Žmonės ima paskolas ir skuba pirkti būstą net nelabai paisydami kokybės. Pardavėjai gali užsiplėšti kokias nori kainas. Įsisuka uždaras ratas. O Latvijos ekonomikos augimas dar ir pernelyg priklausomas nuo nekilnojamojo turto verslo. Tai itin pavojinga.
Nors Baltijos šalys gerokai skiriasi, užsienyje jos yra suvokiamos kaip vientisas regionas. Guodžia tik tai, kad Lietuvos padėtis – geriausia iš visų trijų Baltijos šalių.
- Bet estai linkę manyti, kad geriausiai laikosi jų ekonomika.
- Estijos reitingai iš tiesų geriausi, tačiau, pavyzdžiui, einamosios sąskaitos deficitas Lietuvoje – mažesnis. Geresni ir kai kurie kiti ekonominiai rodikliai.
Bet daugiausia nerimo kelia padėtis Latvijoje. Jeigu šioje šalyje kiltų krizė, užsienio investicijos būtų pristabdytos ir Lietuvoje, sumažėtų mūsų prekių paklausa.
Tiesa, Latvijos ekonomikos perkaitimo poveikis Lietuvos ūkiui nebūtų ilgalaikis. Per pusmetį pavyktų jį neutralizuoti.
- Ar infliacija Lietuvoje auga tik dėl vidaus priežasčių, ar kalti ir tarptautiniai reiškiniai?
- Lietuvos ūkis labai priklausomas nuo tarptautinių ekonominių sąlygų jau vien dėl šalies narystės ES. Be abejo, labai daug įtakos infliacijai daro energetikos ir kuro išteklių brangimas. Lietuva niekaip negali valdyti šio proceso.
- Tai gal valdžia neturi jokių svertų infliacijai stabdyti?
- Valdžios galios iš tiesų ribotos. Tik viešojo transporto ir šilumos ūkio kainoms valstybė turi tiesioginės įtakos. Bet nuo šių sektorių priklauso vos dešimtadalis infliacijos lygio. Be to, net ir valstybės reguliuojamas kainas įmanoma pristabdyti tik laikinai.
Žinoma, valstybė gali daryti netiesioginę įtaką kainoms, mažindama ar didindama mokesčius bei reguliuodama valstybės išlaidas.
Didėjant mokesčiams infliacija turėtų mažėti. Bet tai būtų pražūtinga, nes didesni mokesčiai žlugdytų šalies konkurencingumą.
Lietuvoje mokesčiai vieni didžiausių Rytų ir Vidurio Europoje. O konkuruojame būtent su šio regiono šalimis. Jei būtų dar padidinti mokesčiai, užsienio investicijos visai sunyktų.
Todėl norint padidinti Lietuvos konkurencingumą, reikėtų kai kuriuos mokesčius net sumažinti.
Vykdyti savarankiškos pinigų politikos bei reguliuoti palūkanų normų mūsų šalis negali, nes litas susietas su euru.
- Bet bankai gali reguliuoti ir paskolų, ir indėlių palūkanų dydžius.
- Paskolų palūkanų dydį daugiausia lemia tarpbankinių palūkanų norma. Tai ne Lietuvos bankų, o Europos centrinio banko reguliavimo sfera.
Žinoma, bankai nustato ir savo rizikos priedą. Bet pastaraisiais metais šitas priedas būsto paskoloms nesiekė ir 1 procento.
Nors dabar jis išaugo, paskolų gavėjams daug svarbesnis tarpbankinių palūkanų dydis.
Didėjančios paskolų palūkanos infliaciją stabdo. Kai brangsta paskolos, tenka didinti ir indėlių palūkanas, o tai jau šiek tiek skatina infliaciją. Bet kitaip ir būti negali.
- Jūsų bankas po kiekvienos Lietuvos krepšininkų pergalės per Europos pirmenybes 0,15 proc. didino palūkanas už akcijos metu padėtus indėlius.
Gal tokie sprendimai taip pat skatina infliaciją?
- Čia kalbama apie maždaug 30 mln. litų indėlių.
Žinoma, azartą mėgstantiems žmonėms tai nemenka suma, bet infliacijai tokios akcijos jokios įtakos neturi. Tai – lašas jūroje.
- Vadinasi, nei valdžia, nei bankai beveik neturi įtakos infliacijai ir žmonėms telieka susitaikyti su sparčiai augančiomis kainomis?
- Infliaciją galima pristabdyti mažinant valstybės išlaidas. Pirmiausia reikėtų optimizuoti valstybės valdymą, o tai leistų sumažinti valdininkų skaičių.
Tačiau jokiu būdu nesiūlyčiau mažinti jiems algų. Priešingai – jas reikėtų didinti, nes kitaip valstybė negalės konkuruoti dėl specialistų su privačiu verslu. Tačiau algas valdininkams reikėtų didinti mažinant valdininkų skaičių.
Net mokyklose ar ligoninėse, kur darbuotojų vargu ar galima sumažinti, reikėtų išsiaiškinti, kodėl nesiseka tinkamai organizuoti darbo, kodėl stringa reformos.
Žinoma, šiuo metu sunku tikėtis reformoms būtinos politinės valios, nes šalį valdo mažumos Vyriausybė, artėja Seimo rinkimai.
Vis dėlto vieną valdžios žingsnį vertinu teigiamai – Vyriausybės siekį įstatymu reglamentuoti valstybės biudžeto deficitą.
Tai vers įvesti griežtesnę finansinę tvarką, mažiau išlaidauti.
Būtų galima riboti ir valstybės investicijas, bet, aišku, ne tose sferose, kurioms skiriama ES parama, o Lietuva prideda savo dalį.
- Kaip vertinate raginimus susiveržti diržus ir mažinti valstybės socialinius įsipareigojimus?
- Nemanyčiau, kad Lietuvoje įmanoma mažinti socialines išlaidas. Vargu ar yra erdvės suveržti tuos diržus.
Dabartinė infliacija daug stipriau smogia pensininkams ir kitiems mažas pajamas gaunantiems asmenims. Kasdienio vartojimo prekių kainos išaugo gerokai daugiau nei 5 procentais.
Tikslios statistikos nėra, tačiau akivaizdu, kad komunalinės paslaugos ir būtiniausi maisto produktai brango bent jau dešimtadaliu. Todėl socialinių programų apkarpymas stumtų dalį žmonių į visišką skurdą.
- Auganti infliacija – peilis euro įvedimui. Ar nepalaidoti siekiai eurą įsivesti 2010 metais?
- Ko gero, taip. Manau, Lietuva įsivesti eurą 2010 metais jau turi tik teorinių galimybių.
Nebent įvyktų stiprus ekonomikos nuosmukis, kuris sustabdytų įsibėgėjusią infliaciją.
Bet tai būtų pats blogiausias scenarijus. Taip neturėtų atsitikti, nes krizei nėra rimto ekonominio pagrindo.
Greičiausiai porą artimiausių metų jau vien dėl kylančių kuro kainų ir didinamų akcizų infliacija Lietuvoje viršys Mastrichto kriterijų. Todėl realiai eurą įsivesti įmanoma ne anksčiau nei 2011-2012 metais.