Taip nusprendė Prezidentūros teisininkai. Argumentas – Valstybės apdovanojimų įstatymas. Jis nenumato išimčių. Padarei tyčinį nusikaltimą – ordino nematysi.
Krepšininkai tyliai prarijo karčią piliulę. Kas buvo, tai buvo. Kaip žodžių iš dainos, taip ir faktų iš biografijos neišmesi.
Bet ar tai teisinga? Juk jie visi nusipelnė tiek pat garbės, o ją rūšiuoti tiesiog nepadoru.
Žvelgiant grynai žmoniškai, atrodo neteisinga. Prisiminus, kiek kartų įstatymų paklodė buvo tampoma į tą pusę, kur patogiau, – net nedora.
Valstybinių apdovanojimų yra gavę daugybė abejotinos reputacijos, neaiškių nuopelnų ar netgi draugyste su sovietiniu saugumu pagarsėjusių veikėjų.
Ne tik ordinai, bet ir Lietuvos pilietybė dar visai neseniai buvo dalijama į kairę ir dešinę, nepaisant net kriminalinio šleifo.
Išimties tvarka, paminant ne eilinį įstatymą, o Konstituciją.
Jeigu šįkart teisininkai primerktų akis ar tikintų, kad galima remtis teistumo išnykimo terminą nustatančiu Baudžiamuoju kodeksu, ko gero, niekas pernelyg garsiai nepurkštautų.
Juk jie – krepšininkai, bent trumpam sugrąžinę tautai saldų vienybės jausmą.
Bet neprimerkė. Valstybės vadovo institucija pasirinko kitą kelią. Vienintelį, kuris dera teisinei valstybei.
Kai specialus šalies įstatymas ką nors draudžia, draudimas galioja visiems, netgi ir tos dienos didvyriams.
Prezidentas nepasidavė visuotinei euforijai ir populizmui. Priešingai, nei įprasta politikams, nebandė nusigvelbti didesnio kąsnio sportininkų šlovės.
Ginčytis su tokiu sprendimu yra beprasmiška, nes jis teisingas. Išskyrus gal tik vieną žodį „niekada“.
Ar tikrai kartą paslydęs žmogus turėtų būti pažymėtas visiems laikams?
Net ir tuomet, kai atlieka bausmę ir kartu išperka savo kaltę. Kai praeina daugybė metų ir gyvenimu įrodoma, kad nuopuolis buvo tik klaida, o ne sistema.
Pagal Baudžiamąjį kodeksą, teistumas išnyksta po 5 metų. Mažai? Gal tiktų 10 ar netgi 15 metų terminas?
Gal galima išskirti ypač sunkius nusikaltimus, kurių pamiršti nevalia. Gal nederėtų nuolaidžiauti teistiems kelis kartus.
Prarasta teisė gauti apdovanojimą taip pat yra bausmė. Ar už viską reikia bausti iki gyvos galvos? O gal tai ne bausmė?
Kilusios aršios teisininkų diskusijos išduoda, kad pasvarstyti dar yra apie ką. Tačiau šiandien galioja toks įstatymas. Jam paklusęs prezidentas V.Adamkus išlaikė išbandymą ordinais.
Šalies televizijos apsijuokė visų trijų milijonų akivaizdoje. Galima sakyti, parvirto lygioje vietoje, užkliuvusios tik už vienos dainos.
Neverta aiškintis, kuri iš dviejų teisesnė – ar krepšininkų sutiktuvių filmavimo teisę iš pradžių uzurpavusi LTV, ar M.Mikutavičių tarytum kilnojamąją mumiją bandžiusi pasisavinti Europos čempionatą transliavusi TV3.
Abi tokios. Negebėjusios susitarti ir patrypčiojusios ant visų autorių ir kūrybos už blykstelėjusį auksinį.
Visada atsiranda šmikių, kurie net tokią dieną negali pamiršti savo kvailų ambicijų. Taip padėtį įvertino savo dainos „Trys milijonai“ iš šalies pasiklausęs M.Mikutavičius.
Derėtų pridurti: ir finansinių interesų, kurie, pasirodo, atsilaiko net prieš tokį galingą visuotinių emocijų cunamį.
Gaila, kad jį sukelia tik krepšinis. Gal dar disko metikas V.Alekna. Visi kiti sportininkai ir sporto šakos – nelyginant vargo ir skurdo bitės.
Nėra pinigų, nėra klubų, uždegančių pergalių ir sirgalių. Arba priešingai – nėra pergalių ir sirgalių, tai nėra ir pinigų.
Nebūtų teisinga mesti akmenį vien tiktai į valdžios daržą. Juolab dabar, kai ji siekia apsivilkti polinkį švaistūniškai gyventi tramdančiais marškiniais. Yra spaudžiama pensininkų, gydytojų, mokytojų, ligonių ir dar gausybės kitų visuomenės grupių.
Kur rėmėjai? Tiesa, sporto rėmėjai nedažnai būna absoliutūs altruistai. Sportas taip pat yra verslas, kurio pridėtinė vertė matuojama įvairiai, bet visada atidžiai.
Kur nors JAV turtuoliai įrengia mokykloms arba koledžams aukščiausio lygio žiemą vasarą veikiančius sporto aikštynus, už tai neretai paprašydami tik vieno – neatskleisti jų tapatybės.
Lietuva apie tokius mecenatus dar nedrįsta nė pasvajoti.
Kita vertus, gerai, kad jau dabar yra nors krepšinis.