Viską papasakosiuuuū, ir kas nori ir kaip nori, tik atskriskite, ponios ir ponai žurnalistai.
Kas žada grobti mūsų šaunųjį pasakotoją Miunhauzeną?
Avys žudikės su užrašu „Žudo“ ant vilnų, kurios kelias valandas mekendamos šlaistėsi Vilniuje prieš baisųjį penktadienį? Raguoti Maskvos gražuolių vyrai? Barono Miunhauzeno bailumu nepatenkinti FST samdomi žudikai?
Neatskrido sumauti Lietuvos žurnaliūgos, tokios tyros barono Miunhauzeno pasakėlės nenufilmavo.
Tik šešiolika Seimo brolių ir sesių, juodvarniais virš Lietuvos lakstančių, sutūpę prie barono Miunhauzeno kojų pailsę kad lekuoja, kad lekuoja. Širdelėmis baimingai dunksi. Ausytes ištempę klauso.
Nusilekioję, nusilekavę, galiausiai nusilakę krrr, karrr iš mažojo sovnarkomo (komisarų tarybos – išvertus iš rusų k.) posėdžio Kremliaus pašonėje mažojo „liaudies seimo“ broliai ir sesės juodvarniais parlėkė.
Plunksnelės apipešiotos, „mobilnikai“ Maskvoje tai dingsta, tai atsiranda, akelės užmiegotos ir suvelti plaukai.
Ni tas vajzdialis, ni tas. Ką tokiems gali papasakoti apie savo pagrobimą ir nužudymą? Giriau jau padainot.
Grįšiu. Obelys paplentėm kauks, sužaliuos „Vikonda“. Grįšiu, grįšiu aš. Lauk manęs, kai nebelauks net Anželika.
„Prekei reikia vartotojų, – dūsauja baronas Miunhauzenas. – Jei manęs reikės, aš užsiimsiu politika. Filosofai sako, kad mokytojas atsiranda tada, kai atsiranda mokinys“.
Mūsų Miunhauzenas iš Kėdainių logika niekada nepasižymėjo.
Šešiolika mokytinių, pasirengusių čia pat šokti nors į šulinį, tik paliepk. Net Kristus tiek daug mokytinių neturėjo, o jis vis tiek nepatenkintas?
Ne to jam reikia. Prekė „Made in Russia“, skirta Lietuvai, jau pusantrų metų dulka Kremliaus politinių diversijų sandėliuose. Toli nuo patiklių Lietuvos vartotojų.
Niekas jo nei grobs, nei žudys. Kam jis toks nupiepęs reikalingas? Užmarštis jį žudo. Dėmesio stoka į kapus varo.
Nusibodo baronui Miunhauzenui caro Putino politiniame prieglobstyje. Niekam jis čia neįdomus. Televizija nerodo. Štai ir ambrija, kad kažką papasakos. Arba grįš.
Tai jau iš tiesų kaip pirštu į akį: niektauzos barono Miunhauzeno prekei verkiant reikia vartotojų. Išsižiojusių klausytojų kultūrnamiuose. Lengvai pasirašančių anželikų ir televizijų.
Dar metai kiti be eterio, ir pamirš nedėkinga „labusų“ tautelė dykai surytus gelbėtojo barono mišrainių kalnus.
Na, bet šiaip jau dėl tyrų barono Miunhauzeno pasakėlių ir jų taikinių viskas aišku.
Kur kas įdomiau, kaip čia taip atsitiko, kad net šešiolikai juodvarniais lakstančių Seimo darbo brolių ir sesių vienu metu ir iš esmės visi mąstymo varžteliai atsilaisvino?
Kol pas baroną Miunhauzeną į Maskvą skraidė tik dvi prie menopauzės artėjančios marytės, viskas buvo savo vietoje.
Ne politikės, užtat myli smailųjį baroną Miunhauzeną labiau negu pačios save.
Taip neretai nutinka. Antai vienas garsus Lenkijos liberalas neseniai iš meilės priešiškos brolių Kaczynskių partijos veikėjai net Seimą paliko.
Bet kad vienu metu visa partijos frakcija nuspręstų rautis į Maskvą ir rodyti ten dantis caro Putino propagandininkams, tai čia, kaip žemaičiai sako, „pruoteli, pruoteli, atek, bėnt paveišietė“.
Kas, kaip ir kodėl atėmė protą visiems, be dviejų, Seimo „darbininkams“?
Tuo reikalu domėsis Seimo Etikos ir procedūrų komisija.
Nerimtas sumanymas. Ką ji gali nustatyti, ta politikų tarpusavio rietenų registruotoja?
Valstybės interesai reikalauja į tai pažvelgti kitu aspektu.
Premjeras G.Kirkilas privalo tuoj pat sudaryti visuomeninę komisiją, turinčią ištirti, kodėl „darbininkai“ penktadienį surengė masinį savo politinės savižudybės aktą?
Komisijai turėtų vadovauti filosofas (geriausias variantas – A.Šliogeris).
Nariai: generalinio prokuroro ir VSD generalinio direktoriaus pavaduotojai, Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas, europarlamentaras (V.Landsbergis jau užimtas, bet tiks ir J.Paleckis), trys pramogų verslo atstovai (Radži, Minedas, Antanas?), Seimo narys (A.Pekeliūnas arba J.Ramonas), prezidento patarėjas L.Bielinis, du poetai ir trys psichiatrai.
Prie darbo!