Bet kuris, kirtęs Lietuvos sieną kitais nei atostogų tikslais ir apsigyvenęs užsienyje lietuvis, net ir su intencija grįžti, yra išdavikas. Emigrantai vertinami ne kaip individai, bet kaip vientisa masė, kuriai nesuteikiama teisė rodyti meilę Tėvynei jokiais kitais būdais, išskyrus gyvenimu Lietuvoje. Tarsi gyvenimas Lietuvoje yra savaime šventojo gyvenimas. Tarsi čia negalima būti apatišku politiniams procesams, prastu piliečiu, girtuokliu ar blogu tėvu.
Nuolatiniai apsižodžiavimai duoda rezultatų. Dar sovietmečiu seniesiems išeiviams buvo padaryta viskas, kad šie jaustųsi nesaugiai ir būtų pastatyti į besiginančiųjų poziciją. Neva jūs pabėgote, apleidote Lietuvą, tai ir tupėkite ten, kur išvykote. Išeiviai ėmė paniškai bijoti, kad kiekvienas jų žingsnis nebūtų palaikytas patriotizmo stoka. Tai lyg koks patriotizmo kompleksas, kurį perima naujausios bangos emigrantai, ypač JAV.
Šie jau labai asmeniškai susidūrė su tuo, kad net ir į Lietuvą sugrįžęs užsienyje pagyvenęs lietuvis laukiamas tik teorinėse knygelėse ir valdininkų projektuose. Paprastai brolis tautietis linkęs pareikalauti, kad sugrįžėlis į Lietuvą įžengtų iškėlęs skaisčiai baltą kapituliacijos vėliavą.
Jaustis kaltu reikia už viską. Kad išvažiavai. Kad tau ten sekėsi. Matai, koks mafijozas.
Turi jaustis kaltas ir jei tau užsienyje nesisekė. Koks lūzeris. Nieko Lietuvoje nesugebėjo, tai kur jam ten Vakaruose. Vargšelis. Išvažiavo pakelta galva, sugrįžo inkščiančios čihuahua veidu. Tegul tada geriau pasilieka Amerikoje. Lietuvai tokių tikrai nereikia.
Geografinis patriotizmas reikalauja, kad sugrįžėliai laikytųsi specialiai jiems nukalto emigranto adaptacijos kodekso. Išsižadėk savo užsienyje praleistų metų. Nesigirk įgyta patirtimi. Atsiprašyk, kad suklydai ir elkis taip, lyg niekur nebūtum išvažiavęs.
Nuolatiniai kaltinimai patriotizmo stoka, pernelyg lengvu gyvenimu ar per menka pagalba Lietuvai labiau nei sugrįžėlius paveikė JAV gyvenančius lietuvius. Dėl to šie pradėjo jausti pareigą nuolat deklaruoti savo lietuvybę.
Lietuvoje nereikėjo nuolat įrodinėti, kad esi lietuvis. Priklausymą tautai išreiškė kalba ir geografija. Žmonės turėjo savo pomėgius, savo simpatijas ir antipatijas. Cepelinai ten valgomi kaip maistas, o ne kaip tautinės tapatybės įsikūnijimas.
Dažnas į JAV atvykęs lietuvis saviškių yra skatinamas puoselėti būtent tą paradinę lietuvybės pusę, kai cepelinai tampa ne lietuviška realybe, o dirbtina šventenybe. Taip tikimasi bent jau susilyginti su savo „priešininkais“ Lietuvoje patriotizmo lenktynių trasoje. Tarp nuoširdaus buvimo lietuviu ir įmantraus lietuvybės puoselėjimo yra toks pat skirtumas kaip tarp pamaldaus žmogaus ir davatkos. Išties religingi žmonės tą skirtumą puikiai suvokia. Ir davatkų, kaip žinoma, šalinasi.
Išvarginti nesupratimo iš tėvynainių, gyvenančių Lietuvoje, pusės, kai kurie emigrantai kritiką linkę priimti ir asmeniškai, ir visuotinai. Neva, pakritikavęs kai kuriuos lietuvių bendruomenės reiškinius, įžeidi visuotinę lietuvybę.
Taip atsitiko ir su komentaru „Šinšilų ir pilvažmogių išeivija“. Pamfleto žanru parašytas tekstas suglumino Amerikos lietuvius, jie visą tekstą suprato pažodžiui. Pamfletas — nedidelis literatūrinis kūrinėlis, kuriame satyriškai iškeliama kokia nors aktuali konkretaus laikotarpio problema. Satyra, kaip literatūros priemone, naudojosi net "Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka. Nors satyros tekstas gali būti ir kandus, ir provokuojantis, joje nekalbama apie konkrečius žmones. Daugiau — apie jų trūkumus ar kritikuotinus reiškinius.
Mažų mažiausiai netikslu komentare minėtą literatūrinį šinšilo įvaizdį tiesiogiai pritaikyti realiam gyvenimui. Visiškas nesusipratimas — imti jį analizuoti iš biologinio taško. Nors šinšilas zoologijoje tėra graužikas, literatūriniame tekste jis gali tapti reiškinio ar kelių reiškinių simboliu. Šinšilas gali simbolizuoti viskuo patenkintą žmogystą, nematančią, kas vyksta aplink ją. Prastą renginių aprašinėtoją, reportaže praleidžiantį koncerto aprašymą ir susitelkiantį tik ties tuo, ar cepelinai buvo skanūs, ar ne. Dejuojantį kultūrinio renginio lankytoją, besiskundžiantį, kiek laiko reikėjo stovėti eilėje, kad gautum lietuviško alaus. Veidmainį, apsimetėliškai ignoruojantį nemalonius visuomenės reiškinius.
Beje, trumpučiame tekste niekur nebuvo užsiminta apie tai, kad blogai organizuoti labdaros vakarą ar kad reikėtų nevalgyti ir nekvėpuoti. Renginys renginiui nelygus. Reportažas ir komentaras nėra tas pats. Jei reporteriui privalu pateikti faktus, komentatoriai, tiek Lietuvoje, tiek JAV, tiek bet kurioje kitoje laisvo pasaulio žiniasklaidoje vartoja laisvesnį, literatūriškesnį stilių. Lietuviškosios tapatybės, kultūrinių renginių ir nuobodžių reportažų tema, rodos, tokį stilių leidžia.
Išgyventi dėl tendencijų, kad emigrantai verčiami įrodinėti savo meilę Tėvynei, žmogiška. Vis dėlto iš baimės būti nesuprastiems Lietuvoje kylantis savų problemų dangstymas — netoliaregiškas.
Vienaip ar kitaip, informacija apie įvairias gyvenimo emigracijoje puses prasprūsta į Lietuvos žiniasklaidą. Laisvai spaudoje besisukantys įvairiausio pobūdžio tekstai apie emigrantus leistų manyti, kad vyksta natūrali diskusija. Gyventi pagal patarlę „geras paukštis savo lizdo neteršia“, vadinasi užsiiminėti nuolatine cenzūra.
Ir išeivio, ir Lietuvos lietuvio, gyvenimas nėra tik gražus arba tik negražus. Slepiamos problemos savaime neišsisprendžia, o žurnalistas su cenzoriaus smegenimis išduoda savo profesiją.
Savų bėdų dangstymas skatina skeptiškai žiūrėti į tokį išgražintą išeivių gyvenimą. Tada ir lietuviui Lietuvoje knieti pasitelkti fantaziją ir surasti neegzistuojančių emigrantų ydų arba diskutuotiną reiškinį išeivijoje pristatyti kaip ypatingą skandalą.
Taip neatsitiktų, jei užsienio lietuviai, ypač gyvenantys JAV, drąsiau gyventų savo gyvenimą, kiekvienu momentu nesvarstydami, ką apie juos pagalvos Lietuvoje.
Galbūt tada atsiras daugiau erdvės atviram žodžiui, net jei jis pasakytas su humoru, satyra ar net ironija.