Šia prasme kiekviena valdžia yra Dievo Kūrėjo bendradarbė prigimtinės tvarkos įgyvendinimo darbe. Kuo išmintingesni ir atsakingesni bus valdymu užsiimantys žmonės, tuo daugiau turėsime tvarkos, ramybės ir gerovės. Gera valdžia iš tiesų yra Dievo dovana ir palaimos ženklas.
Apaštalas Paulius ragina pirmuosius krikščionis:
“Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.
Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, pateikdamas liudijimą nustatytu laiku. Tam aš esu paskirtasis šauklys ir apaštalas, – sakau tiesą, nemeluoju, – tikėjimo ir tiesos mokytojas pagonims. Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos”.
Paulius rašo krikščionių persekiojimo laikų aušroje. Romos valdžia neapkentė krikščionių, kaltino juos neapykanta žmonių giminei. Įsivaizduokite: štai imame garbinti kokio tūlo Viktoro Petriko atvaizdą! Ką apie mus pagalvos bendrapiliečiai?! Kad kuoktelėjome; arba tiesiog esame „prigimtiniai“ nusikaltėliai. O juk Viešpats, pagal Romos teisę pasmerktas ir šia teise apibrėžta bausmės forma numarintas, buvo laikomas pačiu tikriausiu nusikaltėliu.
Taigi ir Kristaus garbintojai buvo laikomi nusikaltėliais. Be to, krikščionių atsisakymas pagerbti imperatorių kaip dievą prikišamai įrodinėjo šio naujo religinio judėjimo nusikalstamą prigimtį. Todėl juos ir laikė antipilietine organizacija, kurią buvo privalu sunaikinti.
Įmanomais juridiniais ir viešais būdais krikščionys gynė savo nekaltumą.
Visgi krikščionių kankinystės buvo pats didžiausias Dievo gyvasties ir visaapimančios valdžios liudijimas. Jie mirdavo, kad gyventų; o jų liudijimas būtų sėjamas į bendrapiliečių širdis.
Jų žūtis liudydavo gyvenimo viršumą. Visi, kas trokšta gyvenimo, negali atsilaikyti prieš mirtį įveikiančio gyvenimo pergalę. Ir Dievo valdžiai pasiduodavo vis daugiau širdžių. Taip buvo užkariauta ir Romos vyrija. Dievo gailestingumas it tešlą raugė išdidžiuosius lotynus, o ilgainiui ir naujus užkariautojus barbarus. Netrukus Roma tapo krikščioniška.
O ir pati valdžia tiesė kelius anuomet nusikaltėliu laikyto Viešpaties mokymui į kitas tautas.
Visa galios transformacija vyko per nepalenkiamai tvirtą Kryžiaus gyvasties liudijimą. Niekas negali atsispirti gyvasčiai ir šventumo aromatui. Žmogus juk nori gyventi amžinai. Tereikia tik šio Kryžiaus liudininkų.
Dabar sugrįžkime į mūsų dabarties Tėvynę. Žmonės tyčiojasi iš valdžios, nes valdžia tyčiojasi iš žmonių. Vieni į kitus rodome pirštais. Tačiau be valdžios neišeina.
Taigi renkame negalvodami, kad kažkaip gyventume; o vėliau kenčiame irgi per daug negalvodami. Galios turėjimas apsėda ir rinkėjai jau renka ne tarnus, bet save garbstančius mankurtus. Užburtas ratas. Kokia galybė palauš valdančiųjų puikybę ir valdomųjų abuojumą?
Skaudu žiūrėti į krikščionių Lietuvoje bejėgiškumą. Atrodytų, tokia katalikiška tauta, o įtakos ... nė už kapeiką. Sukiužo kažkada krikščioniškoji demokratija; uolieji krikdemai užsikonservavo; o ir pati oficialioji bažnyčia, atrodo, susigūžė ir išėjo mariginalo takais.
Kur yra Kryžiaus ir šventumo liudijomo jėga mūsų žemėje? Dar gyvuojantys mūsų tikėjimo tėvas drąsiai stodavo prieš sovietinės valdžios galybę. Liudijimas suveikdavo. Galbūt ta drąsioji tėvų karta nėra tokia išmoninga ir jų liudijimas dabar tepasiekia mažus senstelėjusius būrelius. O kur tuomet jaunoji kart? Uždirbinėja pragyvenimui, užsiiminėja neįgaliais pompastiškais ir veidmainiškais postringavimais?!
Prisipažinkime bent sau į saują, kad valdžioje vyraujanti tuščiagarbystė ir paikystė yra visų piliečių, vadinasi, ir krikščionių atspindys. Ką krikščionys nuveikė nepriklausomos Lietuvos dabarčiai ir ateičiai?
Kol kas esame tik skundų kraičiai, save patys į visuomenės pakraščius nustumiantys autsaideriai. O juk privalome būti lyderiais: maldos ir veiksmo! Bandykime, nes darosi nejaukiai gėda – pažvelgti į save, bergždžius narcizus, dabartinės visuomenės ir savos valdžios veidrodyje.