Pažiūra į Ameriką tarp pavydo ir paniekos, pažiūra į Vidurio Europą, kaip į kažką menko, kam geriausia patylėti, pažiūra į Prancūziją, kuriai žūt būt reikia vaidinti savarankišką ir nepriklausomą nuo netyčia pasaulį užvaldžiusių anglosaksų.
Nicolas Sarkozy pasirodė visai ne toks ne toks. Galiausiai nesvarbu koks jis pats, o kokią Prancūzijos politiką dabar jau reikia laikyti tipiška, ir ar tikrai jau reikia? N.Sarkozy atostogauja Amerikoje (atrodytų politiškai baisiai nekorektiška), nekeikia taip smarkiai JAV užsienio politikos ir globalios atsakomybės, nesiūlo patylėti ES naujokams.
Su prezidentu G.W.Bushu jis kalba kaip koks britas ir nesistengia įrodyti, kad G.W.Bushas neteisus. Anglosaksiškasis kapitalizmas – jau ne keiksmažodis, o dėmesio vertas ekonomikos eksperimentas, o buvusi T.Blairo sąjunga su JAV prezidentu - sektinas pavyzdys. N.Sarkozy neslepia nuomonės, kad Prancūzija bus kur kas didingesnė su Amerika bendraudama, o ne pagiežingai konkuruodama ir amžinai konkurencijoje pralaiminti, kad politika žaviame ansamblyje su JAV partneriais kur kas geriau nei vidutinio lygio solo.
Amerikoje naujoji Prancūzija priimama, kaip atradimas, tad amerikiečiai nelieka skolingi prancūzams už gerą širdį. Juk ir Laisvės statula buvo kažkada prancūzų dovanota. JAV prezidento rinkimų kampanijoje atsirado “prancūziškasis faktorius” – kandidatams tapo beveik privalu pasisakyti santykių su Prancūzija klausimu ir net savaip pagarbinti prezidentą N.Sarkozy.
Su atostogaujančiu prancūzu dusyk susitiko respublikonas Johnas Mccaine, Kitam respublikonui – Rudophui Guiliani prancūzas N.Sarkozy, regis, artimas kaip niekad: R.Giuliani buvo griežtas prokuroras, o N.Sarkozy – ne mažiau griežtas vidaus reikalų ministras, tad galima jį vadinti Prancūzijos Rudžiu. Abu prisiekė netoleruoti nusikalstamumo ir savo pažadus sėkmingai vykdė.
Šiandien dar sunku tvirtinti, kad euroatlantinėje erdvėje prasideda nauja geopolitinė slinktis. N.Sarkozy formaliai dar nepritarė karui Irake, nepritarė Amerikos pažiūroms į globalų atšilimą, dar nenutarė sugrįžti į NATO karinę struktūrą, nepakeitė nuomonės Turkijos ateities klausimu. Dar daug ko nenutarė ir nepadarė.
Tačiau kai ką jau ir šiandien galima numatyti. Prancūzai, patinka jiems tai ar ne, turi pripažinti, kad XX amžiuje jos, kaip didžiosios valstybės statusas veikiau tirpo nei stiprėjo, bandymai būti dominuojančia jėga Europos integracijoje neretai virsdavo tik “prancūziškais kaprizais”, flirtai su SSSR bei Rusija Vidurio Europos šalių akimis atrodė veikiau išdavystė nei koks nors protingas strateginis sumanymas.
Antiamerikiniai pasisakymai tapdavo antieuropiniais ir kenkdavo pačiai Europai, kurioje siekta dominuoti. Jais netrukdavo pasinaudoti Rusija, išnaudojanti kiekvieną progą supjudyti amerikiečius su Europa. Tokios politikos tęsinys XXI amžiuje veda tik į Prancūzijos silpnėjimą iki visiškos ES vidutiniokės.
Rusija visada siekia įtvirtinti save demonstruodama kažkokį išskirtinumą, prie kurio visi turi taikytis. Jei pažvelgtų į save kritiškai, suprastų, kad susikūrė šalį, kurios bijo, su kuria skaitosi, tačiau vargu, ar myli. Prancūzai neturėtų eiti tokiu keliu. Lietuviai, lenkai ar vengrai norėtų matyti Prancūziją, kuria galima pasitikėti, su kuria norisi bendrauti ne patylint, o pasitariant. Po šimto N.Sarkozy dienų tokios viltys atsiranda.