O vis tiek – gėda, ir tiek. Tokio viešo idiotizmo savo gimtojoje žemėje seniai neregėjau. Mūsų politiniame gyvenime šito gero niekada netrūko ir nepanašu, kad greitu laiku pristigs, bet nuosekliai padlaižūniškas ir net žmogaus orumą žeidžiantis – reta, naują pagreitį įgaunanti idiotizmo forma.
Žinoma, dar reiktų pasiaiškinti, ar toks pyktis – pagrįstas. Tuntu į Maskvą savo guru Viktoro sąmokslų ir privačių pamokymų išklausyti nuvykę darbiečiai čia, Lietuvoje, gal ir atrodo kam išdavę tėvynę. Bet stebint, kokiomis švytinčiomis akimis ir raudoniu išmuštais skruostais jie grįžo iš šalies-globėjos, kyla klausimas, ar ne iš tikrosios savo tėvynės parkako?
Juk kitaip gal kam būtų pavykę juos sugėdinti. Bet nieko panašaus neįvyko. Priešingai, naiviai akutėmis pamirkčiojusi Loreta G. ir visa orda meilę tėvynei toliau ne žodžiais, o darbais grindė.
Triukšmingai ir patosiškai surengė Viktoro sutiktuves. Vos ne Baltijos kelią ties oro uostu nutiesė, šlamėjo gėlės ir šviesiaplaukių gražuolių vėjyje kedenami plaukai, drūti vyrai pūtė krūtines, moterys prieš laiką braukė džiaugsmo ašarą.
O Viktoro likimą nulėmusios dvi ilgos laukimo paros kiekvieno tikro darbiečio viduje virto asmenine drama, šekspyriškos plunksnos verta. Kažkaip prisiminiau Loreta G., kai ji, kovodama dėl partijos pirmininko kėdės, dizaineriui Juozui leido iš jos padaryti pagyvenusią gotę - anglies spalvos plaukai, sakališkas žvilgsnis.
Nerimas ir laukimas išblukino viską: teliko padėrusios akys, riebaluotos garbanos, anų laikų blizgesio net šešėlis dingo. Ir tik vaizdas už teismo rūmų stiklo – nuo Viktoro rankų nuimami antrankiai – tarsi atpirko paaukotą grožį ir bemieges naktis, isteriškas džiaugsmas užplūdo krūtines.
Ar blaiviu protu galima suvokti aukojimąsi vardan JO, bankrutavusio politiko, bergždžią bidzenimą iš paskos, įvairiausių alogizmų mikenimą?
Savo teisėtus vyrus tos moterys pastaruoju metu regėjo rečiau nei Viktorą. Loreta G., Dangutė M., Ona J., puntas kitų – tikros dekabristų žmonos, lydinčios savo vyrus į tremtį!
O ir Viktoras, neapsigaukime, ne namo, o iš saugaus Rusijos užančio į tremtį atvyko. Ar nebus tik jis anų šeimininkų prieš savo valią pargintas, nors gal ir pats išsiilgęs “tūpų” žurnalistų klausimų, fotoaparatų blyksčių, andželikų (o varge, šeši mėnesiai – vien namuose su žmona!), ištikimų avelių būrio lekiojimo įkandin.
Bet nuolat kurtas įspūdis, kad Viktoras Maskvoje – kaip keptuvėje čirškiamas spirgis, kruta juda, muistosi, taip trokšta atgal į Lietuvą, pas “savus žmones”, vietinės valdžios ujamus (kartojo: “Grįšiu, jei žmonės norės”. Štai ir grįžo). O iš tikro: kiek čia nuoširdaus troškimo būta? Ir kiek nuoširdus tas avelių pulkas?
Liokajiško elgesio tikslas, jei vis dar mėginsime kliautis blaiviu protu, – ne tik įrodyti ištikimybę Viktorui. O tuščiai švaistyti laiką tai prie vienų, tai prie kitų durų dekabristo žmonas vertė ne tik viltis, kad grįžęs Viktoras viską sutvarkys – ir rinkimų pergalė atplauks, ir Romualda K. liks vadovauti etikos sargams Seime, ir pieno kainos nukris, ir bobų vasarą turbūt pratęs iki gruodžio mėnesio.
Šuniškai bidzenti visur įkandin – tai gerai apgalvota viešųjų ryšių akcija. Mobilizuotos liokajų grupės tikslas - kurti aplink Viktorą “reikiamą” atmosferą ir nuotaiką. Ką mato tūlas pilietis per televizorių? Viktoras grįžta – ties oro uostu driekiasi palaikymo grupės. Viktoras areštuojamas – piliečių akyse nerimas ir liūdesys. Viktoras tupi areštinėje ir skaito storą knygą (gal “Nusikaltimą ir bausmę”?) – ištikima “tauta”, sukandusi dantis, laukia savo kankinio. Nuo Viktoro rankų nuimami antrankiai – euforija ir ekstazė: teisingumas triumfuoja. VISI džiaugiasi.
Teisingiau, reikia sukurti įspūdį, kad VISI džiaugiasi. Nes jei uodega nesivilktų iš paskos, paaiškėtų niūri realybė: stambaus masto finansinėmis machinacijomis įtariamas buvęs politikas ignoravo teisėsaugos reikalavimus, gėdingai spruko iš šalies, o dabar sulaukė tai, ko ir reikėjo tikėtis teisinėje valstybėje. Iš tokios banalios realybės dividendų neuždirbsi.
Užtat šalyje, kur iracionali meilė politikams vis dar dažnai užgožia blaivų protą, gal ką ir pavyks įtikinti, kad kankinys prisikėlė ir ant jį šlovinančiųjų apaštalų rankų nešamas naujų pergalių link. Vardan tokios iliuzijos dekabristo žmonos turbūt sutiks kartu su juo pakentėti tremtyje. T.y. Lietuvoje.