G.Nausėda: „Prisirišimu prie miesto jau esu vilnietis“

Iš pajūrio kilęs SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas, finansų analitikas Gitanas Nausėda teigia, jog sostinės trauka – nenugalima.

Nors Vilniaus gyvenime jis įžvelgia ir nemažai problemų, neabejoja, kad sostinė išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų. „Jei jau kartą Vilnių pamilai, tai visiems laikams“, – įsitikinęs G.Nausėda.

- Yra du pasirinkimai – Vilniaus klaipėdietis arba Klaipėdos vilnietis. Manau, kad esu vilnietis iš Klaipėdos. Vilniuje gyvenu jau daugiau metų nei uostamiestyje. Bet tai – tik matematika.

Dvasia, prisirišimu prie miesto jau tikrai esu vilnietis. Tai labai gerai pajuntu, kai vasarą savaitei ar dviem išvažiuoju į Klaipėdą pas tėvus. Grįždamas į Vilnių jaučiu, kad grįžtu namo.

Vilnius ir Klaipėda – du mylimiausi mano miestai. Ir ne vien todėl, kad viename augau, o kitame gyvenu didžiąją dalį gyvenimo. Tai labiau susiję su žmonėmis – jie šiuose miestuose kažkokie kitokie, turi savo stilių.

- Vienareikšmiškai – taip. Skirtumas yra didelis. Ypač tai jaučiau atvažiavęs studijuoti į Vilniaus universitetą. Kurse vilniečių ir ne vilniečių buvo maždaug po lygiai. Visų pirma, mes buvome prasčiau paruošti mokykloje, o ir požiūris į gyvenimą labai smarkiai skyrėsi.

Paskui, žinoma, viskas niveliuojasi, ne vilniečiai apsipranta su Vilniaus žaidimo taisyklėmis. Bet manau, kad tie skirtumai lieka – sostinė uždeda tam tikrą antspaudą.

- Vilnietis man – dvasinė kategorija. Visų pirma, tai – žmogus, kuris Vilnių myli. Ir net nesvarbi gyvenamoji vieta. Žmogus, gyvenantis Amsterdame ar Niujorke, savo širdimi gali būti tikriausias vilnietis, jei jis šį miestą myli.

Vilniaus neįmanoma nemylėti. Tai – ypatingas, su niekuo nepalyginamas miestas. Tuo įsitikinu kiekvieną kartą lankydamas įvairias pasaulio vietas – Vilnius unikalus, nepakartojamas.

- Visuma: istorija, architektūra, kalvotomis vietovėmis, Neries ir Vilnios santaka.

Neris pastaruoju metu lyg ir nutolusi į antrą planą. Nors ši upė teka per patį miesto vidurį, yra lyg kažkokia svetima. Manau, dėl pačių žmonių kaltės – jai skiriama nepakankamai dėmesio.

Vilnia – tikra sostinės upė. Pasivaikščioti jos pakrantėmis, pasiklausyti paukščių čiulbesio, pasigrožėti miesto panorama yra kažkas nuostabaus.

Vilniuje gali vaikščioti ir nuolat rasti naujų kampų, kurių anksčiau nematydavai. Suprantu, kodėl dailininkai kraustosi iš proto, laksto po Senamiestį ir vis kažką suranda įkvėpimui.

Nors dabar dažnai gali išlįsti ir kokio dangoraižio kampas.

- Tiesą sakant, nelabai suprantu šį kuriamą dramatizmą, kad naujasis Vilnius, esantis už upės, neva teršia Senamiesčio vizualinį vaizdą.

Gal ir galima rasti tokių rakursų, kurie nėra patys gražiausi, bet man atrodo, tarsi pats Dievas būtų padovanojęs galimybę sukurti naująjį Vilnių, nelendant į Senamiestį.

Pavyzdžiui, žiūrint nuo Subačiaus kalno, tie dangoraižiai man ne tik negadina Senamiesčio panoramos, bet net ir papildo vaizdą, suteikia naujų spalvų. Kita kalba apie Senamiestį. Čia jau negalima leisti jokios intervencijos, naujų statybų.

- Jei pastatas turi savo istoriją, kurią reikia išsaugoti, bet kokia intervencija neatleistina. Reikia aiškiai apibrėžti, kur galima ką nors daryti, o kur – ne.

Tačiau šiuolaikiniame verslo pasaulyje šiems principams kartais nusižengiama, dažnai – ir ne be savivaldybės pagalbos.

Tokie dalykai būtų vargiai įmanomi, jei savivaldybė aiškiai pasakytų, kad to ar ano daryti negalima.

- Aš į Valdovų rūmų atstatymą žiūriu pozityviai. Jeigu nebūtų patikimų brėžinių, leidžiančių atkurti bent jau išorinį rūmų vaizdą, tada tikrai būtų neverta imtis tokio eksperimento ir statyti naują pastatą visai Lietuvai šventoje vietoje.

Tačiau manau, jog ikonografinės medžiagos, kuri yra, pakanka, kad atkurtume eksterjerą. Sutinku, kad interjero tokio, koks jis buvo, atkurti neįmanoma.

Bet kas dabar galėtų pasakyti, koks ten interjeras buvo? Tuo metu, kai ten gyveno didieji kunigaikščiai, ekskursijos nesilankė, niekas nerodė, kad čia – kunigaikščio lova, o čia – valgomasis.

Ir dar: būkime atviri, bet Valdovų rūmai sugriauti pačių miesto gyventojų rankomis. Rusai pasinaudojo vietinių godumu – pasakė, kad galima plytas išsinešioti nemokamai. Taip po plytelę – Valdovų rūmų ir neliko.

- Galima sakyti ir taip. Pavyzdžiui, mane labai domina vienas Vilniaus topografijos klausimas.

Net turėjau minčių apie tai rašyti straipsnį.

Man labai įdomu, ar dabartinė Vilnios vaga yra tikroji, ar tai – tik kanalas. Nors istorikai mano, kad tikroji upės vaga juosė dabartinę Katedros aikštę ir pro T.Vrublevskio gatvę įtekėjo į Nerį, kai kuriose senose istorinėse knygose radau užuominų, verčiančių tuo suabejoti. Šis klausimas dar nėra pakankamai ištyrinėtas.

- Alubariai (juokiasi).

„Rūdininkai“, dažniau – „Žemaičiai“, kurie buvo studentams nuostabi vieta. Atsimenu tirštą dūmų uždangą, ne visai blaivius, o kartais ir visai neblaivius padavėjus, kurie vargiai susiorientuodavo, ką atnešti, ką nunešti.

Tuo metu į restoranus buvo sunku patekti – reikėdavo atstovėti milžiniškas eiles arba pažinoti padavėjus, bet laiką leisdavome ne tik prie knygų. Dar buvo „Neringos“, „Vilniaus“ restoranai, „Dainava“.

Tų užeigų nebuvo daug, visas aplankydavome.

Gyvenau bendrabutyje, vadinamojoje Kamčiatkoje. Ten praeidavo labai daug laiko, buvo labai įdomus gyvenimas su savo taisyklėmis. Į miestą labai dažnai nevažiuodavome, bet jei važiuodavome, tai tenka pripažinti, kad ne į muziejus.

Tuo metu nebuvau susiformavęs vilnietis. Buvau toks didmiesčio vartotojas, nesigilinau nei į Vilniaus istoriją, nei į architektūrą. Visa tai atsirado vėliau – prieš 10-15 metų, kai pamačiau, kad sostinėje turbūt jau sulauksiu ir žilos galvos.

Tada ėmiau domėtis, daug skaityti apie Vilnių. Perskaičiau visą Vlado Drėmos knygą „Dingęs Vilnius“.

Anksčiau su šeima mėgdavome vaikščioti po Senamiestį ir pagal V.Drėmos knygą žiūrėti, kur koks namas stovėjo. Ir dabar, kadangi domiuosi antikvariniais dalykais, radęs kokį su Vilniumi susijusį kūrinį, stengiuosi įsigyti – ar tai būtų XIX a. Vilniaus vaizdas, ar litografija, ar akvarelė.

Beje, studijuojant, pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo laikų meno kūrinius, matyti, kad statistika nemeluoja – Vilnius nebuvo lietuviškas miestas, jis buvo pusiau lenkiškas, pusiau pravoslaviškas.

Kai kas skeptiškai žiūri į cerkves Vilniuje. O man nuostabu, kai sugyvena skirtingų koncesijų maldos namai – nuo to sostinė tik dar patrauklesnė.

- Kažkuria prasme galbūt taip, nes buvo neįprasta. Bet negaliu sakyti, kad tai nuteikė neigiamai. Pirmiausia buvo keista, kad vilniečiai sugeba kalbėti lenkiškai. Nesuvokdavau, iš kur tokie gebėjimai.

- Tokiais tyrimais nesu užsiėmęs, bet manau, kad vilniečiai yra drąsesni.

Priimdami finansinius sprendimus, jie ne tokie atsargūs kaip mažesnių miestų gyventojai. Ypač jaunoji karta drąsiai žiūri į gyvenimą – skolintis, ir skolintis didelėmis sumomis, jai nėra joks tabu.

Pagaliau Vilniuje ir reikia skolintis daug. Jei norima įsigyti nekilnojamojo turto, niekas nė negalvoja skolintis, pavyzdžiui, 100 tūkstančių litų. Tenka skolintis daug daugiau.

- Sudėtingas klausimas. Yra labai daug kriterijų, kurie rodo, kad nekilnojamasis turtas sostinėje yra pervertintas.

Bet kol naujos statybos mastai nepakankami, tol yra visos galimybės kainoms laikytis tokioms, kokios jos yra dabar.

Visi suvokia, kad nekilnojamojo turto kainų ir gyventojų pajamų santykis yra per didelis, didesnis nei Anglijoje ar kitose išsivysčiusiose Europos valstybėse.

Manau, jau esame labai netoli aukščiausio kainų kilimo taško, po kurio tikėtis dar vieno šuolio būtų labai sudėtinga. Geriausiu atveju galime laukti kainų stabilizavimosi, o jei dar augs palūkanų normos, gal ir 10-15 proc. kritimo.

- Jei lygintume jį su kitomis Baltijos valstybių sostinėmis, tai tiek Talinas, tiek Ryga garsėja kaip liberalesni miestai. Ten lengviau vystyti verslą – Vilnius provincialesnis.

Ne paslaptis, jos nemažai investicijų prarandame vien todėl, kad nėra normalaus susisiekimo su Vilniumi.

Čia nepatogu atskristi, mažai reguliarių skrydžių, oro uostas, pripažinkime, irgi ne pats gražiausias.

- Vilnius turi vieną labai didelę bėdą, kuri jau tampa praktiškai nepakeliama – tai transporto spūstys. Alternatyva būtų aplinkkeliai, bet manau, kad ir tai stebuklų nepadarys. Po truputį turi būti ugdoma visuomeninio transporto kultūra. Visuomeninis transportas neturi būti laikomas žemesnės gyventojų kastos privilegija.

Kito kelio nematau. Senamiesčio neišgriausime, nenutiesime ten plačių prospektų, nors girdėjau, kad sovietmečiu buvo ir tokių nesąmonių prigalvota.