Lygino su Anglijos karaliene
Panevėžietė 76 metų Elena Klimavičienė siaurojo geležinkelio gimtadienio šventės dalyvius antrus metus iš eilės pribloškė galvos apdangalo grožiu.
Šiemet moteris vėl pelnė skrybėlių karalienės titulą.
E.Klimavičienės sukurta skrybėlaitė gausiame į šventę suvažiavusių damų galvos apdangalų margumyne tiesiog akį rėžė - buvo tokia išskirtinė ir stulbinančiai originali.
Įspūdinga skrybėle grožėjęsi siauruko keleiviai pašnibždom skleidė gandus, kad garbaus amžiaus panevėžietė studijavusi menus, kad yra garsios didikų giminės palikuonė, neva jai į kraują įaugusios aristokratiškos manieros, tad ir skrybėlė guli lyg nulieta.
Kiti skrybėlių karaliene tituluotos moters povyzoje net įžvelgė panašumų su Anglijos karaliene.
Netikėtai viso miesto apkalbų objektu tapusi E.Klimavičienė tik juokiasi iš gandų ir sako nė vieno jų negalinti patvirtinti.
Gera ne imti, o duoti
Vykstame į namus pas nuostabiųjų skrybėlių meistrę. Prieš tai susiskambiname, kad moteris nebūtų išėjusi į miesto pakraščio pievas rinkti žolynų.
Kad pataikėme į reikiamą laiptinę, suprantame joje pamatę iš įvairių augalų pagamintą didžiulį sienos papuošalą.
E.Klimavičienė nesuka galvos, kad koks ilgapirštis gali išsinešti nesaugomą grožybę, sako ir taip išdovanojanti savo kūrinius.
„Mama ir pati tokia yra, ir mus, vaikus, taip auklėjo: išmokė suprasti, kaip gera duoti, o ne imti. Kuo daugiau su žmonėmis daliniesi, tuo daugiau visko sugrįžta“, - motinos gyvenimo filosofiją atskleidžia kartu gyvenanti 38 metų dukra Jolita Jaruševičienė.
E.Klimavičienė į Panevėžį, pas dukrą, atsikraustė tik prieš trejus metus. Iki to laiko moters gyvenimas bėgo Suvalkijoje.
Pasaulio matęs lagaminas puošia butą
Moterų butas greičiau primena dizaino studiją nei gyvenamąsias patalpas: kur bepasisuksi, akys kabinasi į originalias interjero detales.
Ant sofos pūpsančios pagalvės papuoštos iš vilnos veltais drugeliais, vazoje kūpso nuostabi ryškiai raudonų gėlių, irgi nuveltų iš vilnos, puokštė.
Pūstažandis stiklinis indas ant stalelio prikimštas smėlio spalvos veltinio gniutulėlių, į kuriuos prismaigstyta rožių žiedų, pagamintų iš obuolių.
Šalia giminaičių tapytų paveikslų ant sienų pritvirtintos ir abi grožio konkursus laimėjusios skrybėlės.
Pasak J.Jaruševičienės, namuose nėra atsitiktinių daiktų. Kiekviena smulkmena turi savo istoriją, reikšmę, žadina prisiminimus.
Holo kampe įtaisytas senutėlis lagaminas, kuris su pirmąja laimės ieškojusių lietuvių emigrantų banga keliavo į Ameriką, grįžo, vėliau su jo šeimininku dardėjo į tremtį darbams Vokietijoje, dar vėliau buvo nu-trenktas į Sibiro platybes.
Mokslų krimsti neturėjo laiko
Einant į kambarį akys užkliūva už įrėmintos nespalvotos fotografijos. Joje pulkas ilgakasių mergaičių ir du vaikinukai. Kitoje nuotraukoje - tie patys jaunuoliai, tik gerokai jaunesni, apstoję gražią tamsiaplaukę moterį.
J.Jaruševičienė baksteli į mažiausiąją, 3 metų mergaitę, - čia ji, šeimos jaunėlė.
„Štai visi mano menų mokslai - pagimdžiau ir auginau 8 vaikus“, - žvelgdama į nuotrauką šypsosi E.Klimavičienė.
Daugiavaikė motina neturėjo laiko jokių mokslų krimsti, jokiais menais domėtis. Visą gyvenimą E.Klimavičienė dirbo melžėja, prižiūrėjo gyvulius, kuopė fermas ir augino pulką vaikų.
Kad turi nepaprastą Dievo dovaną kurti grožį, komponuoti žolynus, savitai susodinti gėlynus, be jokių pastangų susikurti drabužių stilių ar kokį originalų papuošalą, E.Klimavičienė žinojo seniai, to ne kartą aplinkiniai jai pavydėjo.
Ilgus metus Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone, buvę šeimos namai pelnydavo gražiausiai tvarkomos sodybos vardą.
Vaiką pražudė kirmėlės
Kol buvo jauna ir plūkėsi su didžiule šeimyna, E.Klimavičienė neturėjo kada imtis dailiųjų rankdarbių, atsiduoti kūrybai.
Gausios šeimos motina per parą numigdavo vos 3-4 valandas. Darbas darbą vijo: lėkė pas valdiškus gyvulius, prižiūrėjo savą ūkį, sodino ir ravėjo daržus, rūpinosi vaikais.
Kai atžalos ūgtelėjo ir, rodės, gyventi kasdien darosi lengviau, šeimą ištiko skaudi nelaimė. Netikėtai mirė viena iš dukterų. Penktą klasę lankiusią, regis, sveiką ir stiprią mergaitę pražudė organizme įsiveisusios kirmėlės.
Vaiko mirtis gausios šeimos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.
„Vyras po dukrytės mirties taip ir nebeatsigavo. Jis tiek išgyveno, kad pasiligojo ir po pusantrų metų mirė“, - dar vieną skaudžią netektį prisiminė E.Klimavičienė.
Melžėja rengėsi pagal naujausią madą
Su 7 vaikais likusi E.Klimavičienė savo jėgomis baigė įsirengti Klampučių gyvenvietėje statomą namą.
„Kiek atsimenu mamą, ji vis dirbdavo ir dirbdavo, niekad nedejuodavo, neverkšlendavo, nesiskųsdavo. Visada buvo linksma ir išradinga, domėjosi visokiomis naujovėmis, net mada.
Atsimenu, kai tik atsirado pirmieji krampleno kostiumėliai, jie buvo didžiausias deficitas. Mama, tokį gavusi, dar sumanė patobulinti pagal pačią paskutinę madą.
Nusižiūrėjo užsieniniame žurnale, kad atsirado gofruoti sijonai, tai pati sugalvojo, kaip gofrą pasidaryti namų sąlygomis. Tada pas mus apie tokias madas niekas nė nesapnavo, o melžėja iš Suvalkijos jau puikavosi europinės mados naujovėmis“, - vaikystės prisiminimus iš atminties traukė J.Jaruševičienė.
Kai vaikai atsistojo ant kojų ir vienas po kito ėmė skristi iš gimtųjų namų ir kai atrodė, kad daugiavaikė motina dabar jau galės visą laisvą laiką skirti sau, užgriuvo ligos.
Nuo ilgalaikių sunkių fizinių darbų visiškai sudilo klubų sąnariai. Kuo toliau, tuo sunkiau moteris begalėjo paeiti. Galiausiai E.Klimavičienė po namus pajėgė tik šliaužioti.
Ryžosi operacijai. Ji pavyko sėkmingai. Skausmai atlėgo, grįžo judėjimo laisvė. Tačiau tada E.Klimavičienė išpuoselėtuose ir gėlynais apsodintuose namuose pasijuto labai vieniša.
Kvietė pas save sugrįžti bent vieno vaiko šeimą. Tačiau ir sūnūs, ir dukros buvo seniai susukę savo lizdus, įsikūrę miestuose ir kaimo sodyboje gyventi nenorėjo.
Su karvėmis - per pusę Europos
E.Klimavičienė po operacijos kurį laiką gyveno su sūnaus šeima, vėliau persikraustė pas dukrą.
O dar vėliau ryžosi avantiū-rai. Nė vienam vaikui nesakiusi pardavė namus ir išvažiavo gyventi į senelių pensioną Veisiejuose.
Tai nebuvo paprasti senelių globos namai. Juos pastatė ir už savo lėšas įrengė vokiečiai. Pirmumo teisę apsigyventi globos įstaigoje turėjo tie žmonės, kurie per karą prievarta buvo išvežti į darbo stovyklas Vokietijoje.
E.Klimavičienė karo metais, būdama dar vaikas, plušo prievartiniuose darbuose hitlerinėje Vokietijoje.
Tada ji buvo dar paauglė. Atsimena, kad į darbo stovyklą vokiečiai ją išvežė kartu su teta, tėvo seserimi.
Pirmaisiais nelaisvės metais mergaitei kartu su kitais atvežtais vaikais teko darbuotis prie kūlimo mašinų. Vėliau, kai rusai peržengė Lenkijos sienas ir įkėlė koją į Vokietiją, darbo stovyklos belaisviai turėjo triūsti sovietinių karių labui.
Tada lietuvaitė buvo pristatyta prižiūrėti karvių. Baigiantis karui rusai sumanė vokiškas karves parsigabenti į Rusiją.
Gyvulių niekas nevežė traukiniais ar kitokiu transportu. Karves prižiūrėjusiems žmonėms buvo pasakyta, kad šie privalo bandas nuginti iki Baltarusijos.
„O ką darysi? Ir ginėm, keliavom su banda per Lenkiją, miegodavom ant žemės, šalia gyvulių.
Dabar jau neatsimenu, per kiek laiko tokią tolybę įveikėme, bet su kelionę atlaikiusiais galvijais pagaliau atsidūrėme prie Baltarusijos sienos.
Tada rusai mus paleido, sakė, kad galime keliauti namo“, - sunkius vaikystės išgyvenimus prisiminė E.Klimavičienė.
Pensione ėmė kurti meną
Už karo metais patirtas kančias vokiečiai atsilygino pastatę modernų pensioną.
E.Klimavičienė pirmiausia nuvažiavo pasižiūrėti, kaip jis atrodo ir kokios ten gyvenimo sąlygos. Pamatytas vaizdas suvalkietei patiko, ji ten persikraustė ir tik tada davė žinią vaikams.
Iš pradžių giminėje kilo sąmyšis, dukros ir sūnūs verkė dėl tokio motinos akibrokšto, sielojosi, ką žmonės pasakys, kad pulką vaikų užauginusi moteris atsidūrė senelių prieglaudoje.
„Pati taip nusprendžiau, tuo metu man atrodė, kad gyvenime užtektinai privargau, tad dabar pagyvensiu be rūpesčių. Pinigus už parduotus namus išdalinau vaikams, atsikračiau visko, dėl ko galvą skaudėtų“, - savo sumanymą teisino E.Klimavičienė.
Ir iš tiesų pensione, kur nebereikėjo sukti galvos dėl buities, E.Klimavičienė visomis jėgomis kibo į menus. Pamatė kartą per televizorių, kaip verbos pinamos, prisirinko žolynų ir pridarė gerokai išvaizdesnių.
Pavarčiusi žurnalus ir aptikusi įdomesnių rankdarbių, tuojau pat panašių grožybių primegzdavo, pripindavo. Jomis E.Klimavičienė apdovanodavo kiekvieną svečią, ją nuolat lankančias dukras, marčias ir anūkus.
Nenuorama močiutė slapta ištekėjo
Vaikams atrodė, kad pensione įsikūrusi motina yra visiškai laiminga, užtektinai turi jai mielos veiklos. Jie net neįtarė, kad nenuorama močiutė slapta ruošiasi dar vienai avantiūrai.
Lyg perkūnas iš giedro dangaus vaikams ir anūkams buvo žinia, kad E.Klimavičienė vieną šeštadienį ėmė ir atšoko vestuves su 12 metų vyresniu pensiono gyventoju Stanislovu Jušinsku.
S.Jušinską ir E.Klimavičienę suvedė saviveiklinis spektaklis. Vienas jame vaidino jaunikį, kita - nuotaką.
Kai vaidinimo metu tariamas jaunikis pakėlė nuotakos veidą slėpusį uždangalą, ši garsiai ištarė, jog jis, matyt, taps jos sutuoktiniu. Netrukus vaidinimo scena persikėlė į realų gyvenimą.
Garbaus amžiaus pora susituokė Veisiejų bažnyčioje, vestuvių puota buvo iškelta pensiono salėje.
Po ilgų našlavimo metų dar kartą ištekėjusi E.Klimavičienė vyro pavardės neėmė, pasiliko savąją.
Jei E.Klimavičienei kas būtų pasakęs, kad sulaukusi pensinio amžiaus taps nuotaka, moteris tokius kalbėtojus būtų užjuokusi.
Per ilgus našlavimo metus į gražią ir darbščią suvalkietę ne vienas vyras akis galando, tačiau šioji su niekuo į kalbas nesileido.
„Buvo kartą toks gerbėjas labai gražų laišką parašęs, tai dukros rado, baisiai supyko ir iš manęs išsišaipė. Supratau, kad joks vyras tėvo vietos užimti negalėtų“, - pasakojo E.Klimavičienė.
Tad garbiame amžiuje nusprendusi tuoktis moteris neišdrįso apie tai vaikams prasitarti.
„Kai mes sužinojome, baisiai supykome. Kad mūsų į vestuves nepakvietė“, - iš mamos slapukavimų kvatoja J.Jaruševičienė.
Laimingą santuoką nutraukė mirtis
Laiminga E.Klimavičienės ir S.Jušinsko santuoka tetruko 3,5 metų.
Inteligentiškas, apsiskaitęs ir ramaus būdo sutuoktinis moteriai atrodė idealus gyvenimo partneris. E.Klimavičienė kartu su vyru vyko į Vilniaus rotušę, kai šiam prezidentas įteikė apdovanojimą už partizaninę veiklą. Abu turėjo bendrų prisiminimų iš karo metų, praleistų prievartinėje vokiečių darbo stovykloje.
Šviesaus bendro saulėlydžio iliuzija žlugo tuomet, kai S.Jušinskas susirgo piktybine inkstų liga. E.Klimavičienė jį slaugė iki paskutinio atodūsio.
Mirus sutuoktiniui gyvenimas pensione, tarp svetimų žmonių, E.Klimavičienei tapo nebemielas. Po ilgų svarstymų ji ryžosi palikti įstaigą ir grįžti pas savus. Taip E.Klimavičienė prieš trejus metus įsikūrė jaunylės dukters J.Jaruševičienės namuose.
Prie vieno stalo kuria trys kartos
E.Klimavičienė linksmai skaičiuoja, kokio dydžio dabar yra jos šeimyna.
Be sūnų, dukterų, marčių ir žentų, - dar 20 anūkų ir 7 proanūkiai.
„Jei būčiau kokio meno jaunystėje pasimokiusi, gal būčiau į didžiuosius vandenis išplaukusi.
Bet į mokslus nebuvau linkusi, man buvo geriau dirbti nei prie vadovėlių sėdėti“, - neslepia moteris.
Polinkį į kūrybą perėmė ne viena giminės atžala. Viena anūkė pasirinko profesionalios menotyrininkės kelią.
Medikės profesiją turinti J.Jaruševičienė ir paauglė jos dukra Greta kūrybiniuose darbuose lenktyniauja su vyriausia giminės moterimi.
Dabar visas yra užvaldžiusi papuošalų kūrimo aistra. E.Klimavičienė panaršo kompiuteryje, išsiaiškina, kokios yra aksesuarų mados tendencijos, ir čia pat kuria savaip patobulintus jų variantus.
Taip atsirado kitą sezoną madingu papuošalu būsiantys minkštučiai delno dydžio pastelinių spalvų drugeliai. Juos E.Klimavičienė sukūrė iš veliamos vilnos ir sluoksniuoto puraus audinio.
Paisant naujausių mados vėjų gimė ir visa kolekcija įsegamų purių gėlių, ir pagal senoviškas juvelyrų darbo sages siuvinėti papuošalai.