Turiu prisipažinti, kad tuomet ištariau kitą, vaizdingesnį žodį, kas sukėlė nemenką auditorijos entuziazmą. Studentai aiktelėjo iš nuostabos. Jie nesitikėjo. Mat jie tikėjosi ir tikisi sužinoti kažką „gero“ ir „prasmingo“. Atrodo, kad niekada ir nenuvyliau. Ir po paskaitų dažnas pasisako išsinešantis gėrio patirtį širdyje. Tačiau tiesa apie žmogų yra žiauri ir negailestinga. Toks dažnai ir yra žmogus – žiaurus ir negailestingas.
Praraja tarp prigimtinės iš Kūrėjo kylančios žmogaus tiesos ir tiesos apie Kūrėją atmetusią, taigi nusikaltusią žmogaus prigimtį yra milžiniška. „Geras“, „šventas“, „pamaldus“ – šie žodžiai dažnai tarnauja tik pavydui, puikybei, valdingumui ir žiaurumui paslėpti.
Prisimenate, ką atsakė Viešpats, kai jam pasakė: „Mokytojau, esi geras“. Jis tarė: „Ne. Aš nesu geras. Vienas Tėvas danguje yra geras“. Viešpats žinojo, kad įsikūnijimu jis prisiėmė žmogaus giminės prakeikimą, giminės, kuri yra verta gėdos kryžiaus. O ar mes laikome save gerais ir gėdos stulpo vertais?!
Pažiūrėkime ne tik į bet kuriuo atveju „geruosius“ visuomenės stabukus – toks jų ir viešųjų ryšių darbas: būti geriems! Atidžiai pažvelkime į save. Kuo esame geri? Kas yra mūsų gėrio pamatas?
Dykumų vienuoliai, matyt, tikrai šventieji, dažnai gyvenimo pabaigą praleisdavo ašarose. Jie pagaliau įsisąmonindavo Dievo įžeidimo mastą, prigimtinės nuodėmės klaikumą ir savo asmeninį blogumą. Būtent iš ankstyvųjų dykumų vienuolių ir kilo vidinės maldos būdas, kai su įkvėpimu ir iškvėpimu yra tariami maldos žodžiai: „Viešpatie, Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnaus, pasigailėk manęs nusidėjėlio“. Tai reiškia: įkvepiu fizinę gyvastį – orą, trokštu įkvėpti ir dvasinę – susivokimą, jog esu iš nieko kilęs, niekingą išdavystę įvykdęs ir į nieką virstantis padaras, kuris gyvas tegali būti tik Dievo gailestingumu.
Taip besimeldžiantis ir tokia savimone tarpstantis žmogus negalvoja, kad yra „geras“. Jis žino, kas esąs, kuo buvo sukurtas, kokioje kaltėje „gyvuliuoja“ ir kokio gyvenimo trokšta. Anas žino, kad Dievo gailestingumo kopėčiomis turi ropštis iš gilios duobės - iš žemiškojo ir žmogiškojo pragaro, kurį pirmiausiai išgyvena savo paties puikybės apraiškose.
„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis, ir buvo palaidotas.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus”.
Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą”. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: “Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų”. Tačiau Abraomas tarė: “Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ Lk (16,19-31).
Tokia ta tiesa: turtuolio ir šiaip tvarkingo „žmogaus“ vertinimu, pamaldus elgeta Lozorius tebuvo visuomenės ir šiaip – atmata. Tarp turtuolio ir vargšo plyti neperžengiama bedugnė. Išalkę, matyt gero šeimininko neturintys šunys, tik tie drįsta peržengti turtuolį ir vargšą skiriančią bedugnę.
Iki skausmo ir mums, Lietuvoje, pažįstama padėtis. Daug pas mus turtuolių, kurie paprastai nematė vargšo dalios ir savo turtų sunkiu darbu neužsidirbo, niekada nematė vargšo, nesuprato jo būklės. Daug pas mus ir vargšų, kurie težino, jog visuomet buvo ir palieka vargšai Todėl jie ir išvažiuoja iš mūsų Lietuvos.
Ne darbo stygius išgena žmones, bet turtuoliai, kurie pastatė prarają; kurie težino, kas yra vargšas ir kas tokiu liks. Nes matydamas, kas yra vargšas, turtuolis įsitikina su turtu susitapatinusio asmens galia; jis susižino esąs ne tik ne vargšas, be ir pats „gėris“ – anapus sveiko proto ribų, sąžinės ir įstatymo. „C‘est la vie (toks yra gyvenimas)!“, - raminančiai ataidi balsas vargšams iš nepasiekiamų auksinių dramblio kaulo bokštų.
Tačiau Evangelijos istorija yra ne apie cette vie (šį gyvenimą ), o Dangaus karalystę ir amžinąjį gyvenimą. Dievo gailestingumo kopėčios yra įstatomos į savo nuodėmės niekingumą pripažįstantį, o todėl ir nuovokiai tikintį Dievui nuolankų žmogų. Jie mato tikrąją šio gyvenimo vertę.
O mirties realumas ilgainiui atveria savo glėbio akivaizdumą. Tuomet į niekybę suvirsta visas „turtas“ ir „gėris“. Ir viskas, kas priklauso „žmogui“ virsta niekalu. Atsiveria siaubingas ir amžinas pragaro klaikas.
Tuomet pasidarys tai, ko nenorime pripažinti: pragaras yra, ir žemėje jis buvo visuomet. Jį glaudėme prie širdies ir vadinome „mūsų brangiausiu turtu“, „gėriu“, „vertybe“. Kaip šnypštė vienos žymios sagos („my preciuossssssss“), Pragaras ir pasiliks žmoguje, nes tokį „gyvenimą“ žmogus rinkosi. Jam tiesiog nereikėjo „būti pasigailėtam“. Ir Dievas, sukūręs laisvą žmogų, gerbs jo pasirinkimą iki galo. Tuomet atsivers ir neperžengiama praraja - tarp dviejų jau dabar įgyvendinamų pasirinkimų.
Todėl paskaitos gale į studento klausimą paliudijau brangiausią savo širdies atsakymą: „Žmogus yra Dievo atvaizdas“.
Ir dar labai norėjosi jam ir visai auditorijai sušukti: „O tu, Dievo žmogau, bėk šalin nuo tų dalykų! Tu verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą. Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir kurį puikiai išpažinai daugelio liudytojų akyse” (1 Tim 6,11-12).