Nutiko blogiausia. Felipe susirgo ir po ketverių metų mirė. „Man sunku buvo jį slaugyti ir matyti, kaip guvus, temperamentingas vyras gęsta akyse“, - atsiduso Aldona, su Felipe išgyvenusi 54 metus. Vyro mirtis atitolino Aldonos svajonę. Tačiau po laidotuvių praėjus vos mėnesiui ji jau buvo Lietuvoje. Suaugę vaikai su savo šeimomis liko gyventi JAV. Vilniaus senamiestyje ji nusipirko butą ir viską pradėjo iš pradžių.
Aldonai viską pradėti iš naujo - jokia naujiena. Ji tai yra dariusi daug kartų. Ryškiu brūkšniu užbraukdavo vieną etapą ir nesižvalgydama atgal pradėdavo kitą. Atkakliai ir nuosekliai, su jai būdingu užsispyrimu ir pasitikėjimu savo jėgomis.
Kai prieš porą savaičių A.Echaniz namus užgriuvo būrys sveikintojų, nepatikėjau, kad jai sukako 90 metų. Pirma mintis buvo: jei tiek žmonės ir gyvena, tai nevisavertiškai, nes senatvė ir įvairios negalios apriboja judėjimo laisvę.
Tačiau aukšta, liekna, guvių akių, aristokratiškų manierų moteris, turinti subtilų humoro jausmą, laikė rankoje raudonojo vyno taurę ir nė trupučio nepriminė valerijonais kvepiančios močiutės.
„Turbūt turėjote gražų ir lengvą gyvenimą?“ - šis klausimas rūpėjo ne vienam sveikintojui.
„Labai gražų, turiningą, kupiną paieškų, tačiau nelengvą. Lepinamos moterys paprastai būna lengvai pažeidžiamos, nesavarankiškos, trapios ir ligotos“, - A.Echaniz akimirksniu sugriovė stereotipą.
Butas Vilniaus senamiestyje yra Aldonos gyvenimo atspindys. Jame daugybė daiktų iš pasaulio šalių, kuriose jai teko būti.
„Ne būti, o gyventi, - pataisė šeimininkė, turėjusi namus Indonezijoje, Venesueloje, JAV, Italijoje, Urugvajuje ir Brazilijoje. - Turistai, trumpam atvykę į šalį, susižavi gražiais daiktais ir prisiperka visokio šlamšto. Aš niekada nepirkdavau jokių meno kūrinių, kol gerai neperprasdavau tos šalies. Todėl aš neturiu atsitiktinių niekučių“.
Aldonos vyras Felipe buvo garsus oro uostų architektas ir dizaineris. Likimas ją išgelbėjo nuo nuobodaus gyvenimo. Ispano ir italės palikuonis buvo tikras energija spinduliuojantis „sprogstamasis užtaisas“. Tokie vyrai lyginami su neprognozuojamais ugnikalnių išsiveržimais, o jų netekusios moterys antrą kartą nesukuria šeimos, nes antro tokio nesutinka.
„Bet jūs visą gyvenimą bardavotės“, - priminė Aldonai vaikai. „Mes taip bendravome. Ir aš perėmiau dalį jo temperamento, dalį saulės ir aistros, kuria jis spinduliavo“, - šyptelėjo A.Echaniz ir priminė, kad ir pati kilusi ne iš sniego šalies.
Iš Lietuvos į JAV Aldona Kundrotaitė išvyko 1939 metais. Manė, kad trumpam. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto diplomantę sudomino Niujorke vykstanti pasaulinė paroda. Jos dėdė, tuometis Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Jonas Budrys, kvietė būsimą ekonomistę savaitę kitą pasisvečiuoti prieš naujuosius mokslo metus.
„Kol pasiekiau savo garlaivį, kuris turėjo nuplukdyti mane į Ameriką, traukiniu keliavau per visą Vokietiją. Mačiau neįprastą kareivių judėjimą. Jų buvo pilna visur. Tik iš jų pajuokavimų „pabučiuok man į skruostą, išeinu į karą“, supratau, kad kažkas turi įvykti“, - prisiminė Aldona.
Išlipusi iš laivo Amerikoje ji sužinojo, kad Europoje prasidėjo karas. Dėdė neleido grįžti namo, motina iš Lietuvos siuntė telegramas: „Pasilik, kur esi“.
„Mano brolį vokiečiai paėmė į kariuomenę. O aš negrįžusi į Lietuvą išvengiau tremties į Sibirą“, - daug vėliau Aldona suprato, kodėl motina anuomet telegramose išsamiau nieko negalėjo paaiškinti.
Aldonos motina iš Lietuvos pasitraukė karo pabaigoje, dar nesuspėjus įžengti rusų kariuomenei. Nusisamdžiusi nedidelį laivelį, iš Kauno Nemunu ji plaukė į Karaliaučių, pakeliui sustojusi kvietė trauktis ir savo vyro giminaičius iš Eržvilko. Vėliau ji nukeliavo iki Pietų Vokietijos, kurį laiką gyveno Bavarijoje, kol su dukterimi susitiko Niujorke.
Amerikoje Aldonos niekas nelaukė su meduoliu rankoje. Ekonomisto diplomo ji taip ir nesuspėjo gauti, studijas Kaune liudijančių dokumentų neturėjo, todėl teko viską pradėti iš naujo. Laimė, Aldona puikiai mokėjo kalbėti vokiškai, angliškai - studijuodama Kaune ji Lietuvos telegramų agentūroje dirbo mašininke. Užsienio kalbos buvo jos gelbėjimosi ratas. Mergina daug ir sunkiai dirbo, kol susipažino su žavinguoju inžinieriumi Felipe, pavergusiu jos širdį.
„Kai už jo ištekėjau, pasinėriau į verslo ir šeimos rūpesčius. Ne mokslai man tada rūpėjo, - pasakojo Aldona, kuriai teko vyrui iš paskos keliauti po pasaulį. - Įdomiausia man buvo gyventi Indonezijoje, sunkiausia - Venesueloje, o mieliausia - Lietuvoje“.
Seniausias daiktas moters namuose - lietuvių liaudies kostiumu papuošta lėlė. Jai - 68 metai. „Ši lėlė iš lietuviškų vestuvių scenos, kuri buvo pristatyta Lietuvos paviljone JAV būtent toje parodoje, į kurią atkeliavau 1939 metais. Ilgus metus ji buvo mano vienintelis ryšys su tėvyne, - pradėjusius dūlėti lėlės drabužius pataisė Aldona. - Turbūt nė viena pasaulio lėlė nėra tokia keliauninkė kaip manoji“.
Daug daiktų su šeimininke keliavo per pasaulį, todėl tapo savotiškais jos gyvenimo liudytojais. Vilniuje ji nusipirko naujas patogias miegamojo lovas, nes, anot Aldonos, svarbiausias po darbo yra poilsis, o geras miegas pailgina gyvenimą. Baldų salone buvo specialiai suprojektuota virtuvė marmuro stalviršiais, įmontuota moderniausia technika.
Šeimininkė liepė išgriauti keletą sienų, išvertė visas duris ir, atvėrusi erdvę vaizduotei, sėdo pati projektuoti būsto. Ir čia prireikė žinių, kurias moteris per gyvenimą sukaupė dalyvaudama sutuoktinio projektuose.
Remonto darbai užtruko daug ilgiau, nei ji planavo. Tuo metu A.Echaniz nuomojosi butą sostinės Didžiojoje gatvėje ir kasdien kaip į darbą keliaudavo į savo statybas.
Įrengusi viską pagal naujausią technologijos madą, šeimininkė modernioje aplinkoje pasijuto ne itin jaukiai. Tuomet ir sumanė pasikviesti dailininkus Marių Jonutį ir Nomedą Marčėnaitę. Jų užduotis buvo viską sujungti į vientisą visumą.
Marius pagamino specialią medinę širmą, skiriančią virtuvę nuo valgomojo, - lengvą, šviesių pastelinių spalvų. Panašiu gėlių motyvu papuošė miegamojo duris. Prie Mariaus kūrybos turėjo derintis Nomeda, ausdama vilnonį kilimą.
Beje, šis būstas - turbūt vienintelis, kuriame šeimininkės pageidavimu M.Jonutis atsisakė savo pamėgtų ryškių spalvų. „Liko su niekuo nesupainiojama Jonučio stilistika. Pažiūrėkite, kokia ji subtiliai elegantiška, dvelkia ramybe“, - džiaugėsi Aldona, teigianti, kad nuo kontrastingų ir ryškių spalvų interjere žmonės greitai pavargsta.
Visoje erdvėje liko aiškiai matomos vienos durys - pagrindinės, pro kurias patenkama į butą. Kitos, vedančios į skalbyklą, vonios ir tualeto kambarius, pagamintos iš matinio stiklo. Iš pirmo žvilgsnio jos visai nepastebimos, būsto erdvėje atrodo lyg ištirpusios rūke.
Kuo daugiau šviesos. Tai bene pagrindinė jaukaus būsto paslaptis. Statydama savo namus Venesueloje, Aldona dėl saulės šviesos ir atsiveriančių vaizdų į kalnus - gyvųjų paveikslų galėjo nesukti galvos.
Siauroje Vilniaus senamiesčio gatvelėje, kur šviesos nebūna kiek širdis geidžia, tenka išmoningai kurti dirbtinį vakaro apšvietimą. Palubėje nėra kabančių šviestuvų, kurie būstui suteikia plokščią ir liūdną apšvietimą. Išraiškingai nuotaikai suteikti čia įrengta daugybė šoninio apšvietimo elementų.
Būstą puošiančios žibalinės lempos į Lietuvą atkeliavo iš Venesuelos. „Fermoje turėjau 23 žibalines lempas. Daug metų laikiausi savotiško ritualo: kas vakarą jas uždegdavau, vėlyvą naktį - užpūsdavau. Šaldytuvas, ir tas, buvo kūrenamas žibalu. Atsikvėpiau nuo to žibalo, kai po penkerių metų fermoje įvedėme elektrą“, - pasakojo A.Echaniz.
650 kilometrų nuo Venesuelos miesto Karakaso, kalnuotoje vietovėje, šeima nusipirko 60 hektarų žemės. 15 hektarų apsodino pušimis, o likusiame plote nusprendė auginti daržoves ir braškes. „Turėjau 35 samdomus darbininkus ūkyje, važinėjau visureigiu ir buvau labai drąsi. Mane žmonės gerbė“, - prisimena lietuvė. Ūkis klestėjo, įrengus laistymo sistemą viskas augo kaip ant mielių. Vyras suprojektavo gražius namus, o Aldona juos gražino kaip išmanydama. Fermoje dažnai lankydavosi draugai, vykdavo pokyliai.
Nejauku būdavo tik išvykus vyrui. Artimiausi kaimynai - už pusantro kilometro kalnuose. Tad pagalbos neprisišauksi. Kai pasklido kalbos, kad apylinkėse naktį plėšikai apvogė ir nužudė ūkininkų šeimą, Aldonai pasidarė išties baisu. Prie lovos ji laikydavo mačetę, namuose būdavo su dideliu šunimi, o du sarginius nakčiai palikdavo lakstyti palaidus prie namų. Po vienos nakties šunis rado nunuodytus.
„Nežinau, iš kur anuomet turėjau tiek drąsos, bet įgyvendinau visas svajones, - nuo fotografijų, kuriose užfiksuota jos jaunystė, branda ir senatvė, akis pakėlė Aldona. - Kažin ar išdrįsčiau šiandien pakartoti bent vieną savo gyvenimo epizodą. Tačiau turiu dar vieną svajonę. Noriu gražiai numirti nuosavame name“.