Tiesa, G.Petriko atveju viskas lyg ir aišku. Tiesiog turėjo žmogus daug laiko Amerikos kalėjime, kad apskaičiuotų, jog, sutikdamas būti išduotas Lietuvai, jis tiesiog išeis į laisvę. Mat JAV kalėjime jis išbuvo daugiau, nei pagal Lietuvos įstatymus gali būti kalinamas iki teismo.
Be to, tikriausiai atsirado ir patarėjų, kurie paaiškino, kad grėsmė atsidurti kalėjime po teismo (jeigu toks iš viso įvyks) – tikrai nedidelė.
G.Petrikas pabėgo vienintelis, bet juk aferas darė ne vienas. O ar daug žinote realiai nuteistų? Ar kas nors iš viso tiki, kad šis bėglys dabar, prabėgus dešimtmečiui, vienas sulauks atpildo už visus EBSW iššvaistytus, o gal greičiau išgrobstytus milijonus?
Kad ir kiek milijonų Darbo partijos juodojoje kasoje būtų suradę prokurorai, jokio atpildo akivaizdžiai nebebijo ir V.Uspaskichas. Tačiau dar akivaizdžiau, kad jo sugrįžimo istorijoje toks atsakymas yra tiesiog neišsamus.
Neišsamus todėl, kad V.Uspaskicho slapstymosi Rusijoje epopėja visus taškus turėjo sudėlioti net tiems, kurie iki jo pabėgimo neįžvelgė, jog šis veikėjas ir jo Darbo partija yra „Maskvos projektas“.
Saugumiečių mafijos klanų valdoma Rusija tikrai ne ta vieta, kur prieglobstį ir aktyvią specialiųjų tarnybų globą galima gauti už dyką.
Tuo tarpu V.Uspaskichui, kaip pamenate, užteko vieno skambučio telefonu, kad būtų iš karto paleistas netgi tada, kai buvo kažkodėl sulaikytas nesupratingų Maskvos milicininkų.
Taigi nesunku suprasti, kad garsųjį bėglį parsiviliojo ne ištikima jo ginklanešė L.Graužinienė. Nedaug šiam sugrįžimui nusipelnė ir Darbo partijos frakcijos Seime statistai, klusniai sudalyvavę Lietuvos juodinimo spektaklyje Maskvoje.
Nereikia būti dideliam ekspertui, kad įtartum, jog V.Uspaskicho grįžimo scenarijus sukurptas Rusijos saugumiečių kabinetuose.
„Lietuvos rytas“ dar šių metų vasarį rašė, kad iš gerai informuotų šaltinių Maskvoje pavyko sužinoti, jog V.Uspaskichas jo globėjų yra verčiamas grįžti į Lietuvą. Tačiau tuomet jis neva dar spyriojosi, baimindamasis „parodomojo susidorojimo“, ir dėl to net buvo užsitraukęs Rusijos saugumiečių nemalonę.
Bet dabar, kai tai galų gale atsitiko, tikrai nevertėtų lengvai apsigauti, jog „iš anksto žinoma grėsmė tampa nebepavojinga“. Nevertėtų manyti, kad šis sugrįžimas susijęs tik su kitą sekmadienį Alytuje rengiamais pakartotiniais rinkimais.
Profesorius V.Landsbergis gal ir ne be reikalo skambina pavojaus varpais, kad V.Uspaskichas gali nuplėšti Lietuvos garbę, laimėdamas minėtus rinkimus. Bet jei bėglys ir pralaimėtų, tikrai nereiškia, kad Rusijos saugumiečiai apsiskaičiavo.
Mat žinovai teigia, kad nuo pat KGB mokyklų suolo šie veikėjai yra įpratę rengti „daugiaplanes akcijas“. Tad koks yra operacijos „Viktoro sugrįžimas“ tikrasis tikslas, kol kas galima tik spėlioti.
Tiesa, galima ir lengvai numoti ranka. Arba pareikšti, kad labiau negu V.Uspaskicho grįžimo galimų pasekmių reikia baimintis baisiojo valstybininkų klano.
Juk praėjusią savaitę į vieną chorą susiliejo įspėjimai, kad Lietuvą užvaldę „valstybininkai“ ir V.Uspaskichas – vieno lizdo paukščiai: dvi besipešančios „Gazprom“ gaujos“.
Tik „valstybininkai“ šiuo metu įtakingesni. Tad galbūt net jie patys ir parsivežė V.Uspaskichą. Esą jo sugrįžimas – labai patogus būdas „valstybininkų“ mundurui išskalbti.
Tokia sąmokslo teorija skamba tikrai įdomiai ir taip pat turi teisę būti apsvarstyta. Tačiau iš karto kyla klausimas: kaip tada atsitiko, kad pats Kremlius Lietuvą vis dar laiko viena „nedraugiškiausių Rusijai“ šalių Europos Sąjungoje?
Ar tikrai „Gazprom“ gaujai“ (jeigu toks yra Lietuvą neva užvaldęs „valstybininkų“ klanas) Kremlius leidžia ne tik nuolat loti ant savo šeimininko, bet ir kurstyti visą Europą nuo jo gintis?
Aš seniai domiuosi Rusija, todėl tikrai nenustebčiau, jeigu Lietuvoje veiktų ir tarpusavyje peštųsi netgi kelios iš „Gazprom“ rankos maitinamos grupuotės. Ne vienas ir ne du klanai yra net pačioje Rusijos dujų monopolininkės būstinėje.
Net Kremliuje nuolat kovoja kelios saugumiečių gaujos.
Bet tikrai niekada negirdėjau, kad kuriai nors iš jų būtų leidžiama ne tik veikti prieš bendrus Maskvos interesus, bet ir loti prieš juos.
Pavojus, žinoma, būtina matyti ir svarstyti visus. Tačiau V.Uspaskicho sugrįžimo keliamos grėsmės menkinimas ir šio „Maskvos projekto“ prilyginimas tariamam „valstybininkų“ klanui bent jau man atrodo ne tik neatsakingas, bet ir panašus į klaidinimą.
Ar tai daroma sąmoningai, ar nesąmoningai – kitas klausimas.