Tuomet susiraskite trečiadienį televizijų rengtus reportažus iš oro uosto prieigų ir gerai įsižiūrėkite į religinio transo apimtų moterų bei vyrų akis. Ir atsakykite į klausimą, kaip tie žmonės supranta tokius priesakus kaip „neturėsi kitų dievų“, „nedirbsi sau stabo“.
Jėzaus Kristaus antrasis atėjimas į žemę jų akyse būtų nulis, palyginti su finansinėmis aferomis kaltinamo, padirbtu diplomu savo tuštybę dengusio barono Miunhauzeno iš Kėdainių pasirodymu.
Prisidirbęs iki ausų bailus bėglys šioms egzaltuotoms būtybėms – ir Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Palieps – į ugnį šoks.
Nori juokis, nori verk, bet Lietuvoje be transo apskritai dar nėra ir nebuvo politikos.
Nesveiką blizgesį savo gerbėjų akyse įžiebdavo V.Landsbergis ir A.Brazauskas. Po to atėjo Tapšnotojas ir baronas Miunhauzenas.
Pasitraukus iš aktyvesnės politikos V.Landsbergiui, jau galima sakyti ir taip: maždaug pusės lietuvių dievai – kolaborantai, kurie ir patys neabejoja, kad jie – dievai.
Per stipriai pasakyta?
Paimkite A.Brazausko įžūliai arba dieviškai – nelygu, kaip vertinsite – pavadintus memuarus „Ir tuomet dirbome Lietuvai“: „Absoliuti vadinamųjų kolaborantų dauguma nematė reikalo atgailauti. Okupacijos metu jie dirbo Lietuvai būtiną ir naudingą darbą“.
Lietuvos dievų manifestas, ne kitaip.
Brazauskai, šepečiai, januičiai, vaigauskai. Aukščiausių okupantų tarnų memuarai pilasi kaip iš gausybės rago, ir visuose ta pati aukštoji „do“: kaip mes dirbome Lietuvai, kaip mes vargome ir kentėjome.
Bergždžiai jų memuaruose ieškosi atgailos bent dėl šlykščiausių kompromisų su šėtono valdžia, kas buvo logiška ir neišvengiama net ir žemesniuose valdžios ratuose buvusiems žmonėms.
Jie nemato reikalo atgailauti. Dievai neatgailauja.
Jau aštuoniolikti metai iš Lietuvos eina okupacinis pašalas, o tamsiai mėlynais partiniais kostiumais vilkėję seneliukai iš paskutinių jėgų gaudo jo garus ir konservuoja: o gal ims ir patieks į stalą per klaidą?
Pagražinti praeitį – žmogiška. Visi senoliai savo vaikaičiams žiemą prie krosnies porina pasakėles a la koks jis buvęs raitelis šaunus.
Tik štai koks skirtumas – nors dauguma mūsų senolių taip pat pūsdavosi, pagražindami būtus ir nebūtus žygius, ar kam nors kildavo mintis pasikelti į tokią puikybę: dirbau Lietuvai, kaip daro A.Brazauskas ir K.
Kokiam nesavikritiškam reikia būti, kuo, jei ne Dievu, reikia save laikyti, kad, būdamas vienas iš penkių aukščiausių okupanto direktyvų vykdytojų Lietuvoje, nerausdamas aiškintum, jog „ir tuomet dirbai Lietuvai“?
Lietuvių tauta nėra kraugeriška, ji netgi labai supratinga. Atgimimo metais ji priėmė faktinę net aukščiausių okupantų pareigūnų atgailą, leido jiems dalyvauti valstybės atkūrimo darbe.
Pone A.Brazauskai ir K, tad ar nebūtų buvę gražiau savo pasakėlėse atvirai prisipažinti, jog ir tuomet, ir dabar, jau nepriklausomoje Lietuvoje, pirmiausia dirbote patys sau?
Regis, ko daugiau reikia – nė vieno į kalėjimą neuždarė, viešbučius ir partinius namus leido privatizuoti, tiktai džiaukis gyvenimu laisvoje šalyje ir tolerantišką tautą, o ne patį save garbink?
Negalite. Vis dar laikote save neklystančiais dievais. Taip ir mirsite nesupratę, jog laisvame pasaulyje nėra jokia gėda, o netgi garbė sakyti, kad dirbi sau. Jei tik, žinoma, nepažeidi įstatymų ir dorovinių normų.
Dirbdamas sau žmogus kartais šį tą gero padaro ir Lietuvai, ir pasauliui. Kartais tai net įvertina amžininkai, o kartais ne. Bet ir tada laisvas žmogus nepuola aiškinti, jog jis neklystantis, kaip Dievas.
Neklystančių „didvyrių“ kultas – tipiškas sovietizmo paveldas.
Lengviau suvokti, jog būtina įstoti į ES, nei suprasti, kad visi žmonės, net ir A.Brazauskas, klysta ir yra labai nuodėmingi.
Ypač sunku tai suprasti tiems, kurie visą gyvenimą vienus principus skelbdavo viešai, o visiškai kitais vadovaudavosi.
Iš čia – ir tas agresyvus noras įrodyti, kad tai, kas buvo juoda, yra balta. Pridėkime pasakotojo senatvinį marazmą, dalies visuomenės nekritiškumą ir gausime tai, ką turime: kolaborantą-dievą.
Yra paklausa, bus ir pasiūla.
O kai susidaro šioks toks kolaborantų-dievų stygius, kaip pastaruoju metu, mus prisimena motina Rusija, kuri grąžina mums – gal net prieš jo paties valią – baroną Miunhauzeną.
Jei neturite Dievo, jei neskiriate Dievo nuo demonų, melskitės karikatūrai, broliai ir sesės. Kol pasijusite apsijuokę per visą pilvą.