Algirdas Brazauskas: “Ir tuomet dirbome Lietuvai” (II)

Lrytas.lt skaitytojams siūlome antrą A.Brazausko minčių perlų dalį iš 3000 egzempliorių tiražu išleistų memuarų.

Pirmąją dalį galite skaityti čia.

Citrusiniai vaisiai buvo didžiulis deficitas, jiems pasirodžius parduotuvėse nutįsdavo ilgos eilės. Apelsinais būdavo prekiaujama per didžiąsias tarybines šventes, kokius nors respublikinius pasitarimus. Prisimenu “Šluotos” žurnale įdėtą Stasio Krasausko karikatūrą “Vieno pasitarimo vaisiai”: joje vaizduojama, kaip iš to pasitarimo moteriškės išeina su pintinėmis oranžinių apelsinų. Būdavo čia ir pagudraujama. Daug citrusinių vaisių Tarybų Sąjunga importuodavo per Klaipėdos uostą.

Pagal galiojusias taisykles gendantį produktą, surašius aktą, reikėdavo realizuoti vietos rinkoje. Suprantama, tokių “pagedusių” apelsinų atsirasdavo. Nežinau, teisybė ar ne, bet esu girdėjęs, jog kartais kranininkui būdavo pasiūlomas degtinės butelis, kad šis, iškraudamas iš laivo triumo vaisius, vieną kitą dėžę stipriau trinktelėtų į žemę ir ją deformuotų. Dėl to Klaipėdoje apelsinų buvo ir tada, kai Vilnius ir Kaunas jų nematė. Šių miestų prekybos vadovai pykdavo ant uostamiesčio prekybos valdybos viršininko Arkadijaus Lichtinšaino, kad šis kolegiškai nesidalija “grobiu”, bet tai galėjo baigtis kokiu nors į centrą nusiųstu skundu, tada egzotiškų vaisių nebūtų ragavusi ir pati Klaipėda. (319 p.)

Dabar dažnai mėgstama pasišaipyti iš tarybinės “šlapios dešros”. Iš tikrųjų, ji parduotuvėse vyravo. Ne iš gero gyvenimo, mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Nors, kaip minėjau, gaminome labai daug mėsos, respublikai skiriami fondai buvo kuklūs. Prekybos, mėsos ir pieno pramonės ministrai turėdavo gerokai pasukti galvas, kiek gaminių iš to kiekio pagaminti greitam vartojimui ir kiek – rūkytų. “Šlapiai dešrai” reikėjo mažiau žaliavos, jos gamyba ekonomiškai labiau apsimokėjo. Visi ilgėjosi rūkytų produktų, tačiau suvokėme: jeigu juos tieksime parduotuvėms, tai atvažiuojantiems kitų respublikų pirkėjams nebus geresnio masalo – vešis ne kilogramais, bet centneriais.

Buvo pasirinkta tokia išeitis: rūkyti produktai – suprantama, kuklaus asortimento, - buvo gaminami, bet parduodami per viešojo maitinimo įmones, gamyklų valgyklas, tai pavadinus “pažangiomis aptarnavimo formomis”. Viena iš tokių formų buvo vadinamieji užsakymų stalai parduotuvėse, įstaigose, įmonėse. Taip “deficitas”, aplenkdamas parduotuves, pakliūdavo tiesiai į pirkėjų rankas, jį skirstyti tapo viena iš tarybinių profesinių sąjungų funkcijų. Taigi tai, kad parduotuvėse buvo galima pamatyti tik “šlapią dešrą”, nereiškė, kad žmonės visai neregėjo rūkytų gaminių.

Tarybinės tikrovės ypatumas tas, kad žmonės rengėsi ir valgė geriau, negu buvo galima spręsti iš prekystalių. (321 p.)

Šampanas yra ne būtiniausia, bet laisvalaikiu džiuginanti prekė. Nors šio vyno prekybininkai mainais į lietuviškas prekes parūpindavo ir daugiau nei pagal planą, laisvai pirkti parduotuvėse jo nebūdavo. O ką daryti atėjus šventėms? Dėl to kiekvieną mėnesį būdavo paliekamas šampano rezervas, kad Naujųjų metų išvakarėse jo nors butelį galėtų įsigyti beveik visi panorėjusieji. Žinoma, ideologiniais sumetimais šampanas į parduotuves būdavo atvežamas tik po Kalėdų. (324 p.)

Tarybiniu laikotarpiu dėl neritmingo, pavėluoto tiekimo kentėjo dažna gamykla. Švelninti tokią padėtį turėjo tiekimo skyrių žmonės, buitiškai vadinti tolkačiais. Jie nebuvo įteisinti jokiuose dokumentuose, apie juos rašydavo feljetonus, tačiau jie būdavo gyvybiškai reikalingi.

Paprastai tolkačius veždavosi vaišių, kartais – pinigų reprezentacijai, gautų kaip premija. Kas nežino, kad degtinė ir užkanda Rusijoje suartina kaip niekas kitas, po linksmo pavakarojimo žmonės jaučiasi vieni kitiems įsipareigoję. O ar kitaip yra Lietuvoje? Bėda būdavo tik ta, kad kai kuriems profesionaliems ir itin į vaidmenį įsijautusiems tolkačiams po kelerių metų prakiurdavo skrandis ar imdavo streikuoti širdis. Problemų kildavo ir šeimose. Dėl jų nuolatinių išvykų, gyvenimo būdo trūko ne vienos žmonos kantrybė. Žodžiu, tolkačius nebuvo dėkinga pareigybė, tačiau labai koloritinga. Paprastai šis žmogus žinojo tūkstančius anekdotų, šimtus užstalės dainų ir visuomet būdavo pasirengęs paleisti juos į apyvartą, atsižvelgęs į partnerių intelektą. (174 - 175 p.)

Iš karto pasakysiu, kad tai – nesąmonė. Nė viena įmonė, nė vienas kultūros statinys Lietuvoje neatsirado už primityvų kyšį. Nė vienas postas nebuvo nusipirktas už kyšį. Nė vienas Maskvos pareigūnas nesusikrovė sau turto mūsų respublikos lėšomis. Aukšto rango institucijose – TSRS Ministrų Taryboje, TSRS valstybiniame plano komitete – šiuo požiūriu vyravo didžiulė drausmė, griežta kontrolė, ir kvaila būtų buvę rizikuoti postu dėl kokių nors dovanėlių, o didelių niekas ir negalėjo pasiūlyti. Tai ne dabar galiojantys šešėliniai 5 ar daugiau procentų.

Žinau ne vieną atvejį, kai TSRS valstybinio plano komiteto darbuotojai per mūsiškius nukentėjo dėl niekų. Kartą derinant planus su vienu šio komiteto pirmininko pavaduotoju mūsų žmonės užsibuvo iki vėlumos. Skirstantis pareigūno sekretorei pasiūlėme nueiti kartu pavakarieniauti kitoje gatvės pusėje esančio “Maskvos” viešbučio restorane. Kažkas sekretorę įskundė ir jau rytojaus dieną ji buvo atleista. (175 p.)

Kiekviena komandiruotė – tai ne tik reikalų tvarkymas, bet ir kultūrinė programa. Buvo susipažįstama su tolimų ar artimesnių regionų, tautų gyvenimu, papročiais, kultūra. Tai buvo daroma su tų pačių dalykinių partnerių, šiuo atveju šeimininkų, pagalba. Tokie ryšiai padėdavo spręsti dažniausiai abiem pusėms naudingus klausimus. Ar nusivežta kokia nors dovanėlė jau traktuotina kaip kyšis ir papirkimas?

Žinoma, į Lietuvą atvykusius aukšto rango svečius buvo stengiamasi kuo svetingiau priimti ir pragmatiškais tikslais. Jie buvo ir pavaišinami, ir į sauną nuvedami. Kitokių pramogų skurdžiame tarybinės tikrovės peizaže nesimatė, netgi į pirtis Rusijos sričių partijos komitetuose buvo žiūrima kaip į buržuazinį pramaną. (176 – 177 p.)

Gal kam pasirodys neįtikėtina, tačiau Mažeikių naftos perdirbimo įmonės, Ignalinos atominės elektrinės, kai kurių kitų didžiųjų įmonių statybos, kuriose tiesiogiai nedalyvavau, man atėmė daugiau sveikatos, negu klampojimas per molį statant Kauno hidroelektrinę ar Petrašiūnų statybos montavimo valdybos objektus. Vienas dalykas buvo bendrauti su respublikos žmonėmis, organizacijų vadovais, kitas – su Tarybų Sąjungos partinės, tarybų valdžios ir žinybų atstovais, kuriems ekologinės, kokybinės estetinės Lietuvos pretenzijos sparčiame žygyje į komunizmą neretai atrodydavo kaip įnoringos moters kaprizai. Žinojome, kad nereikia greitai pasiduoti, būtina kantriai įrodinėti, ieškoti įstatymų spragų ir, žinoma, asmeninių ryšių.

Anuometinis valdymo, darbų organizavimo mechanizmas šiandien kai kam gali asocijuotis su Franco Kafkos kūriniais, tačiau ir šiandien mums svarbu, kas tada buvo padaryta, pasiekta. (204 p.)

Nors okupacijos metais reikalauta, kad kultūra būtų “socialistinė turiniu ir nacionalinė savo forma”, visų pirma, remiantis antrąja reikalavimo dalimi, tas dogmatinis turinys tyliai, bet atkakliai buvo atmiešiamas bendrosiomis, Vakarų ir tradicinėmis tautinėmis bei profesionaliojo lietuvių meno paveldo vertybėmis. Jeigu teatrų, koncertų ar dainų švenčių repertuare, dailės parodose, knygose tarsi tam tikras muitas ar akcizas buvo atiduodama duoklė komunistų partijos ar tarybinės imperijos garbinimui, tai jokiu būdu nereiškia, kad tuo metu nebuvo sukurta tikrų dvasinių, mūsų tautai brangių kūrinių ir tie kūriniai netelkė, nešvietė mūsų tautos. Politinėje retorikoje vartojami teiginiai, kad ana sistema auklėjo tik mankurtus arba kad buvo likę tik kultūros griuvėsiai, priimtini nebent kartu pripažįstant, kad tą patį šiandien daro komercinė amerikinė masinė kultūra. (231 p.)

Šeštajame dešimtmetyje (Klaipėdos valstybinio jūros – red. past.) uosto viršininku dirbo Piotras Fominas. Tai buvo beveik bemokslis žmogus, labai griežtas. Darbuotojai jo nemėgo, tačiau ūkininkas jis buvo labai geras, jo autoritarinio vadovavimo metodas tuo metu, uostui dar tik ėmus tvirtėti, buvo bene tinkamiausias. (305 p.)