Raseinių rajone ugnyje žuvo net trys žmonės – du iš jų vaikai. Kaune dūmuose užduso du vyrai, degė daugiabutis Ukmergėje.
Priešgaisrinės tarnybos dažnai įspėja žmones apie ugnies keliamą pavojų, tačiau gaisrų šalyje kyla nuolat. Namus padega su cigarete lovoje užmigę rūkaliai, stogai užsiliepsnoja dėl nesutvarkytų kaminų, elektros laidų.
Artėja žiema, prasidės šildymo sezonas, o kartu su juo – ir dažnesnių gaisrų metas.
Kodėl gaisrininkai neretai tik užgesina ugnį, bet nespėja išgelbėti namų ar žmonių gyvybės? Kodėl priešgaisrinės apsaugos sistemos reformos nepajuda iš vietos?
Į šiuos ir kitus opius klausimus atsakymų „Lietuvos rytas“ ieškojo kartu su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovu, vidaus tarnybos generolu Remigijumi Baniuliu.
* * *
- Kai pernai per gaisrą Kuršių nerijoje išdegė daugiau nei 300 hektarų miško, paaiškėjo, kad gaisrininkų mašinos negalėjo privažiuoti prie marių pasisemti vandens.
Praėjo metai, bet tų privažiavimų iki šiol nėra. Kodėl?
- Dėl krantinių prie marių tenka derėtis su Aplinkos ministerija. Tai suprantama, juk Kuršių nerija – unikalus gamtos paminklas. Todėl dabar bandoma ieškoti išeičių. Viena jų – vandenį iš marių pumpuoti specialia technika, galingais siurbliais.
Vyriausybė jau patvirtino programą įsigyti naują gaisrinės techniką bei įrangą. Jei bus skirta pakankamai pinigų, pirksime naują mašiną, kuri kainuoja daugiau nei milijoną litų.
- Negi užteks vienos mašinos?
- Mūsų techninis parkas išties labai senas. Gaisrininkams reikia visko – nuo paprastų automobilių iki specialių mašinų, keltuvų bei kopėčių. Beje, jų labai trūksta.
- Kiek reikėtų pinigų, kad Lietuvos ugniagesiai būtų tinkamai apsirūpinę?
- Per penkerius metus mums numatyta skirti 81 mln. litų. Kitąmet turėtume gauti 11 mln. litų.
Tačiau kontroliniai skaičiai jau šiuo metu rodo ką kita.
- Šių metų vasarį Juodkrantėje ant marių kranto gyvenamasis namas sudegė per keliolika minučių. Neužgesinote, nes neturite technikos, o gal tai lėmė kokios kitos priežastys?
- Kiek pamenu, ten gaisras kilo nuo kūrenamo židinio.
Nors vanduo buvo čia pat, marių krantinė gera, prieiti prie jo ugniagesiai negalėjo, nes Juodkrantėje nėra hidrantų. Todėl gesinant tą gaisrą vienas ugniagesys, įšokęs į ledinį vandenį, laikė koštuvą, kad mašina galėtų įsiurbti vandenį.
Vasarį ugniagesiai važiavo iš Nidos. Iki Juodkrantės – daugiau nei 30 kilometrų kelio, o kai ugnis išplitusi, medinis namas sudega per 10-15 minučių. Ugniagesiai juk – ne dievai, negali iš Nidos į Juodkrantę atskristi akimirksniu.
Dabar Juodkrantėje gaisrą pavyktų užgesinti kur kas greičiau, nes ten jau yra savivaldybės ugniagesių komanda.
- Ar pernykščio gaisro Kuršių nerijoje pamokos jau išmoktos?
- Tas gaisras mums pateikė rimtą pamoką. Kita vertus, šią vasarą visi matė, kas darėsi Europoje – kokie siautėjo baisūs gaisrai. Mes neturime tokios technikos kaip kai kurios Europos šalys, bet gaisrą Kuršių nerijoje įveikėme palyginti greitai.
Po to gaisro sudarėme sutartį su miškininkais. Kuršių nerijoje jau sukurta efektyvi miškų stebėjimo sistema. Nors nedidelių gaisrų šįmet buvo, bet jie neišplito ir buvo greitai nuslopinti.
Nidos ugniagesiai gavo naujesnę, didesnės talpos mašiną.
Čia dirbantys mūsų darbuotojai netrukus taps statutiniais pareigūnais, jų kvalifikacija bus gerokai aukštesnė.
- Vasarą Europą niokoję gaisrai dar kartą įrodė, kad, gesinant miškus, būtina turėti oro techniką. Ar jūs ją turite?
- Iš tikrųjų efektyviausia miškus gesinti iš oro, tačiau mes tokios technikos neturime. Kai prireikia, skolinamės iš kariškių.
- Lietuvoje gaisruose neretai žūva vaikai. Kodėl nepavyksta jų išgelbėti?
- Iki praėjusio savaitgalio šiemet iš 194 žuvusiųjų buvo 8 vaikai, 28 mažamečiai sužeisti. Kai sudega vaikai, gaisrus tiriame itin atidžiai.
Vaikus skaudžios nelaimės ištinka tada, kai suaugusieji ignoruoja elementarias saugumo taisykles, o kartais apie grėsmes net nenori apskritai žinoti.
Praėjusią vasarą nuo suaugusiojo paliktos žvakės kilo gaisras, kurio metu žuvo vaikas.
Tam, kad vaikai, ypač provincijoje, gautų bent minimalių žinių, mokomi mokytojai, rengiami specialūs leidiniai, kuriami animaciniai filmai.
Mūsų tarnybose nuolat vyksta ekskursijos. Jų metu vaikai mokomi, kaip buityje saugiai elgtis su ugnimi.
- Buvo kalbama, kad į šį gaisrą atskubėję ugniagesiai neturėjo kaukių ir todėl vaiko neišgelbėjo. Ar tai – tiesa?
- Rajoniniuose centruose dislokuojamos priešgaisrinės apsaugos komandos iš tiesų neturi kvėpavimo apsaugos aparatų.
Tam, kad tais aparatais galima būtų naudotis, tarnyboje turi būti ne mažiau kaip trys pareigūnai. Dabar kai kuriose komandose dirba tik po du pareigūnus – vienas ugniagesys ir vienas vairuotojas. Jie gali dirbti tik kaip pagalbininkai, kai gesinamas išorinis gaisras.
Norint pakeisti esamą situaciją, reikia nemažai papildomų etatų ir, žinoma, pinigų.
Tokios pat priežastys Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje, kur atsiranda vis daugiau pavojingos cheminės pramonės objektų, trukdo mums turėti ugniagesių komandą.
Vilniaus mieste ugniagesių komandų skaičius iki šiol toks, koks buvo dar prieškariu. Turime tiktai šešias komandas, nors sostinė per tuos metus labai išsiplėtė, o žmonių skaičius padidėjo kelis kartus.
Todėl, kai manęs klausia, kodėl iš Karoliniškių iki Pilaitės ugniagesiai nesugeba atvažiuoti per septynias minutes, neturiu ką atsakyti.
Sulaukiame priekaištų dėl technikos. Ir jie pagrįsti, nes technika pasenusi ir nusidėvėjusi: kaip 20 metų senumo mašina greit atvažiuosi?
Be to, gatvėse dažnai susidaro spūstys. Atsitinka dar ir taip, kad, pradėjus gesinti gaisrą, sugenda siurbliai.
- Dėl ko susiklostė tokia apgailėtina situacija – kalti jūsų pirmtakai ar tai – jau visos šalies problema?
- Mano pirmtakai rankų sudėję nesėdėjo, bet kai nutinka skaudi nelaimė, visi žada, kad ugniagesiams skirs pakankamai lėšų ir dėmesio.
Bet laikas žaizdas užglosto. Kai svarstant biudžetą pradedame politikams įrodinėti, kad būtina užtikrinti visuomenės saugumą, iš esmės atnaujinti techniką, kažkodėl tai niekam neįdomu.
Neseniai išlydėjome Suomijos ugniagesių delegaciją. Jų pasakojimų klausiausi su pavydu – Suomijos valdžiai svarbiausia užtikrinti savo visuomenės saugumą ir ji sugebėjo rasti tiek pinigų, kiek tam reikėjo.
- Iki šiol vilniečiai prisimena praėjusį pavasarį kilusį gaisrą viename sename Žirmūnų daugiabutyje. Tuomet kalbėta, kad galbūt šeši žmonės būtų išsigelbėję, jei ugniagesiai būtų panaudoję specialias priemones.
- Man belieka giliai atsidusti. Ar normalu, kad Vilniuje yra vienintelis darbinis keltuvas?
Negana to, visi miesto daugiabučių namų kiemai taip užgriozdinti automobiliais, kad į juos tiesiog neįmanoma įvažiuoti. Prieš pradedant gesinti gaisrą pirmiausia reikia išstumdyti automobilius.
Gesinant gaisrą Žirmūnuose, pritrūko vos minutės, ir žmonės būtų buvę išgelbėti – keltuvas jau buvo pakilęs, bet jie pradėjo šokinėti per langus.
Pripučiamąją pagalvę Vilniuje taip pat turime tik vieną, o tentus galime naudoti tik esant tam tikram aukštingumui.
Po gaisro Žirmūnuose mus taip pat kaltino, kad namo koridoriai buvo užkimšti senais daiktais ir niekas nesirūpino priešgaisrine apsauga.
Mes esame paskutiniai mamutai, nes patarimus bei konsultacijas teikiame nemokamai. Tačiau neprivalome privačių butų ir namų savininkams pakeisti elektros instaliacijos arba perstatyti sutrūnijusius kaminus ir židinius.
- Pastaruoju metu miestuose kyla vis aukštesni pastatai. Ar pajėgtumėte įveikti juose kilusį gaisrą?
- Neduok Dieve. Jeigu gaisras kiltų paskutiniame aukšte, dar ne taip baisu, bet jeigu žmonės būtų liepsnų atskirti pastato viduryje, situacija tikrai būtų sudėtinga.
Tokių daugiaaukščių, kokie pastaraisiais metais išdygo Vilniuje, stogų tikrai nepasiektume.
Mus guodžia tik tai, kad tie namai pastatyti taip, kad pačios jų konstrukcijos riboja gaisro išplitimą, sumontuota automatinė gesinimo sistema.
Šiuo metu deramės su kariškiais, kad jų sraigtasparniai turėtų krepšius, kuriais nuo stogų būtų galima evakuoti žmones.
Neseniai buvau patikintas, kad keli krepšiai tikrai atsiras.
- Kaip apibūdintumėte Lietuvos priešgaisrinės apsaugos sistemos būklę?
- Trypčiojame vietoje. Aplink visos sritys, o ypač statybos verslas, plėtojamas labai sparčiai, o mums taip ir nepavyksta pasiekti proveržio.
Raudonuoti ugniagesiams nebereikės, jei pagal programą Vyriausybė skirs pakankamai lėšų.
- Ar pinigų stinga tik technikai ar ir darbuotojų algoms?
- Galime pasiguosti bent tuo, kad nebereikia darbuotojams išeiti atostogų tam, kad nereikėtų mokėti algų.
Dabar atlyginimus mokame laiku, o po Naujųjų metų jie keliais šimtais litų bus dar didesni.
Dešimties metų darbo patirtį turintis ugniagesys gaus maždaug 1800 litų, neatskaičius mokesčių.