***
- Kokios svarbiausios policijos sistemos problemos?
- Pagrindinės problemos yra dvi. Viena jų – kol kas vis dar netinkamos policijos pareigūnų, tarnautojų darbo sąlygos ir nesureguliuoti atlyginimai. Antra – personalo ir jo didelės kaitos problema. Prieš kelis metus policijos pareigūnų trūkumas buvo sumažėjęs nuo 17 procentų iki 9 procentų.
Šiandien jau vėl trūksta daugiau kaip 10 procentų pareigūnų. Jie išeina dirbti į kitas tarnybas, žinybas arba pensiją. Taip jau atsitinka, kad daugiau pareigūnų palieka pareigas, negu į jas ateina dirbti. Šias problemas, be abejo, nuolat mėginame spręsti, tačiau tai užima daug laiko ir ne visuomet pavyksta taip, kaip norėtųsi.
- Artėja naujieji finansiniai metai. Ar turite vilčių pagerinti padėtį?
- Turime. Šiais metais esame kaip niekad patenkinti būsimų finansinių metų perspektyvomis, kadangi Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Policijos sistemos plėtros programą, pagal kurią 5 metams yra skiriamas finansavimas. Vadovaujantis šiuo dokumentu, kiekvienais metais gausim maždaug po 115 mln. litų prie mūsų įprastinio biudžeto. Tai labai didelė ir reikšminga finansinė injekcija.
Programai įgyvendinti esame parengę priemonių planą ir tuos naujai gaunamus pinigus stengsimės labai veiksmingai naudoti tose srityje, kur to labiausiai reikia. Tikimės sustiprinti pareigūnų motyvaciją, o ypač – pagerinti jų darbo sąlygas. Kalbant apie darbo sąlygas, šiuo metu baiginėjami statyti arba įrengti net keli policijos komisariatai.
Juose bus užtikrinamos geresnės įtariamųjų laikymo sąlygos ir, be abejonės, geresnės pareigūnų darbo sąlygos. Mėginame spręsti ir pareigūnų rengimo problemą. Kartu su Vidaus reikalų ministerija (VRM) mėginame įgyvendinti Vidaus reikalų tarnybos statute numatytą VRM kolegijos įkūrimą. Ieškome klypo, esame numatę lėšas projektavimo darbams ir statybai. Jei pavyks įgyvendinti šį projektą, tai bus didelis žingsnis stabilizuojant personalo kaitą.
- Labai dažnai minima, kad pasitikėjimas policija yra palyginti žemas. Kodėl taip yra?
- Tam tikra prasme taip ir turi būti – policija negali būti populiari, reitingų viršūnėse, neturi būti mėgstamiausia institucija. Policija padeda žmonėms, juos gina, tiria nusikaltimus, tačiau tuo pačiu metu ji ir baudžia. Už visų policijos vykdomų funkcijų slypi žmonės – pagautas darantis nusikaltimą arba nusižengimą kažkieno brolis, sesuo, motina, tėvas. Tai ratas žmonių, kurie manys, kad policija labai negera.
Iš kitos pusės, jei pakalbintumėme žmonės kokiame nors konkrečiame mieste ir sulygintumėme jų nuomonę su apklausomis visoje Lietuvoje, tai pamatytumėm, kad konkretaus miesto žmonės savo policija pasitiki ir dažniausiai yra ja patenkinti. Kai klausiama apskritai apie policiją, tai pajuntama didelė žiniasklaidos įtaka, ir pasitikėjimo reitingas gerokai mažesnis.
- Kodėl žmonės nesijaučia saugūs?
- Prieš keletą metų teko lankytis Lenkijoje. Toje šalyje kurį laiką policijos reitingai buvo labai žemi. Staiga, rodos, nei iš šio, nei iš to reitingai stipriai pakilo, o, pavyzdžiui, sostinėje Varšuvoje pasiekė net 70 procentų. Paklausiau Lenkijos policijos vadovų, kaip jie pasiekė tokį stulbinantį rezultatą. Jie atsakė, kad skyrė didelį dėmesį reagavimui į gyventojų skambučius. Būtent tai sąlygojo fantastiškus rezultatus.
Tokiu atveju policija, sulaukusi iškvietimo skambučio, viską meta ir atvažiuoja labai greitai, o skambinęs žmogus lieka patenkintas tokia greita reakcija; automatiškai jis jaučiasi saugesnis ir apgintas. Klausimas, ar pareigūnai pagaus pažeidėją, lieka nebe toks reikšmingas. Lietuvoje tokia reagavimo sistema vis dar neveikia. Kartais pareigūnų atvykimo tenka ilgiau palaukti... Be to, žmonės bendrai jaučiasi socialiai nesaugūs, todėl tai atsispindi ir santykyje su policija. Kaip žmonės begalvotų, faktas tas, kad kiekvienais metais gyvename vis saugiau.
Jei paanalizuotumėm faktus, jau seniai pamiršome sprogimus, įkaitų pagrobimus prašant išpirkos, didelio masto turto prievartavimus. Teko lankytis Panevėžyje, kai ten siautėjo „tulpiniai“: vaikštai mieste ir jauti tvyrančią baimę. Dabar šis miestas kitoks. Aišku, atsivėrus sienoms dalis nusikaltėlių pasitraukė į užsienį... Tačiau neįmanoma paneigti fakto, kad jau kurį laiką nusikalstamumas mažėja.
- Ar nepastebėjote, kad prasidėjus „Karo keliuose“ akcijoms, padidėjo avaringumas?
- Taip, turime šią problemą. Kol kas jos negalime pažaboti. Ką tik grįžau iš Estijos, kur bendravome su Estijos ir Latvijos policijos vadovais. Pavyzdžiui, latviai neseniai priėmė labai kardinalias įstatymo pataisas, iš pradžių sukėlusias šoką. Tačiau avaringumas, eismo pažeidėjų Latvijoje staigiai sumažėjo, tačiau, noriu pabrėžti, kad greitai žmonės prisitaikė ir šiais metais situacija vėl tokia pati. Tas pats Estijoje, Suomijoje... Lietuvoje šiuo metu statistika blogėja. Faktas, kad autoįvykių skaičius kol kas auga.
- Šalia policijos įstaigų buvo steigiamos visuomeninės tarybos. Kokia jų reikšmė?
- Tai patariamąjį balsą turinti institucija, gija su bendruomene. Kurį laiką tokia taryba veikė tik prie Policijos departamento, tačiau pamačius, kad tokio patariamojo organo buvimas pasiteisina, nutarėm, kad būtų tikslinga įsteigti tokias tarybas visuose komisariatuose. Į tokias tarybas kviečiami įvairių sričių ir patirčių žmonės.
Jie periodiškai susirenka, bendrauja, susipažįsta su policijos problematika, siūlomomis iniciatyvomis, išsako savo nuomonę, siūlymus, mums padeda geriau sužinoti visuomenės poreikius. Ši iniciatyva ne visur buvo sutikta palankiai, tačiau yra nemažai pavyzdžių, kai būtent tokia visuomeninė taryba padėjo spręsti, rodos, nesprendžiamas problemas, pavyzdžiui, gatvių apšvietimo ar moksleivių užimtumo. Svarbu suprasti, kad bendruomenė tokiomis iniciatyvomis prisideda prie viešosios tvarkos užtikrinimo. Galų gale pasako policijai, kas blogai, kur reikia keistis...
- Viena opiausių problemų policijoje – korupcija. Ar vykdote tik policijai skirtas antikorupcines priemones?
- Taip, mes esame, ko gero, vienintelė iš valstybės tarnybos institucijų, išskyrus Specialiųjų tyrimų tarnybą, sukūrusi visą antikorupcinę sistemą ir ją įgyvendinanti. Turime savo Etikos kodeksą, Etikos komisiją, kuri nagrinėja pažeidimus ir dažnai, manau, užbėga už akių galimam pažeidimui, korupcijai įspėdama ir apsvarstydama pareigūnus. Taip pat policijos sistemoje veikia Vidaus tyrimų tarnyba, kuri tikrina įvairius signalus apie galimus pažeidimus. Tai viešas patikrinimas.
O Kriminalinės policijos sudėtyje dirba 5–oji valdyba, kuri panašias funkcijas atlieka operatyvinėmis priemonėmis. Anglijos ir Prancūzijos policijų pavyzdžiu esame sukūrę nusižengusių arba linkusių nusižengti pareigūnų kontrolės sistemą. Pareigūnai pagal klaidas, kurias jie daro, yra skirstomi į tam tikrus lygius. Tikrinami jų ryšiai, elgesys, turtas, įvairūs piniginiai reikalai, sandoriai ir t.t. Jie stebimi keletą metų.
Jei pareigūnas keletą metų nepastebimas darantis ką nors neteisėtai, jis iš šio sąrašo pašalinamas ir nebelaikomas rizikos grupėje. Tai tarsi tam tikra operatyvinė įskaita. Jei pareigūnas toliau išlieka rizikos grupėje, tai 5-oji valdyba atlieka tam tikras sankcionuotas priemones. Tokių priemonių pavyzdys: sulaikyti Kauno policijos ekonominių nusikaltimų padalinio du vadovai, jų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Tai būtent šios valdybos darbo rezultatas. Pareigūnai puikiai žino, kad jie gali būti tikrinami. Į tą įskaitą patenka tik tie pareigūnai, kurie praėjo pro Vidaus tyrimų valdybos rankas, kurių atžvilgiu buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas, buvo svarstyti, galbūt gavo nuobaudas, bet liko dirbti sistemoje. Jie kurį laiką tokiu būdu kontroliuojami.