Europos jaunimo (iki 23 metų) ir pasaulio studentų universiados lengvosios atletikos septynkovės čempionė. Populiariausia Lietuvos lengvaatletė. Europos kylanti žvaigždė Nr. 3.
Kaunietė daugiakovininkė Viktorija Žemaitytė – tikra Europos lengvosios atletikos princesė.
Šiuos titulus ir tarptautinį pripažinimą LKKA studentė Viktorija Žemaitytė pelnė ne vienerius metus liedama sūrų prakaitą per treniruotes ir kęsdama traumų skausmą.
- Viktorija, ar tikėjotės, kad šį sezoną garsūs titulai jums pasipils kaip iš gausybės rago?
- Kokių nors laimėjimų tikėjausi, tačiau kad išmuš tiek sėkmės valandų – ne. Šis sezonas man – tiesiog pasaka. Net nežinau, kuris medalis ar prizas man yra svarbesnis. Visi – brangūs, nes buvo iškovoti labai sunkiu darbu, atlaikant didelį psichologinį spaudimą, konkurenciją.
Sėkmės formulė paprasta: buvau puikiai pasirengusi šiam sezonui ir pavyko išvengti labai rimtų traumų. Esu dėkinga savo treneriui Alvydui Gavėnui, kad jis turi kantrybės dirbti su manimi.
Per treniruotes šimtu procentų dariau viską, ką jis liepė, neatsikalbinėjau, kad man sunku, neįdomu, nereikia, kaip būdavo ankstesniais metais.
- Esate trečioje pozicijoje Europos kylančios žvaigždės rinkimuose, kuriuos pirmą kartą surengė Europos lengvosios atletikos asociacija (EAA). Apsidžiaugėte, kad jums skirta tokia aukšta vieta tarp 40 paminėtų sporto karalienės atstovių, ar nuliūdote, kad nesate dar aukščiau?
- Esu labai laiminga. Kai laimėjau Europos jaunimo čempionato ir universiados aukso medalius, mano intuicija kuždėjo, kad pakliūsiu šiuose rinkimuose tarp geriausių lengvaatlečių. Mano mama ir treneris man skyrė vietą geriausiųjų penkete. Pati tikėjausi būti bent penkta. Tačiau tikrovė pranoko lūkesčius.
Atlaikė psichologinį spaudimą
- Nesusirgsite žvaigždžių liga?
- Man ji tikrai negresia. Tik galvoju: kaip ateityje reikės už viską atidirbti ir siekti dar geresnių rezultatų. Visi lauks tik pergalių, kiekvienas kluptelėjimas varžybose gali atrodyti kaip tragedija.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kai tapau Europos jaunimo čempione ir rengiausi universiadai, jaučiau gana didelį psichologinį spaudimą. Beveik kiekviename žingsnyje buvau kamantinėjama: „Tai vėl būsi čempionė?“. Kažkodėl iš anksto žmonės man kabino aukso medalį, jiems buvo net neįdomu, kaip man sekėsi rengtis varžyboms, kokia mano savijauta.
Gerai, kad pralaužiau psichologinį barjerą, susitvarkiau su jauduliu ir pasiekiau viršūnę.
- Kur buvo sunkiau tapti čempione – Debrecene, kur vyko Europos jaunimo pirmenybės, ar Bankoke, kur dalyvavote planetos studentų universiadoje?
- Nors prieš universiadą jaučiau spaudimą, Vengrijoje tapti čempione buvo sunkiau, nes ten buvo didesnė konkurencija. Permaininga kova dėl aukso medalio vyko iki paskutinės varžybų minutės. Viską lėmė 800 metrų bėgimo finišas. Nors ši rungtis nėra mano „arkliukas“, man pavyko džiaugtis pergale.
Nors teigiama, kad pakartoti laimėjimą yra sunkiau, nei jį iškovoti pirmą sykį, tolimajame Tailande buvo lengviau rungtyniauti. Nei didžiulis karštis, nei laiko skirtumas nekankino.
Olimpiadoje bus debiutantė
- Ateinančiais metais prieš Pekino vasaros olimpines žaidynes gali kilti dar didesnis ažiotažas. Pažadate parvežti medalį?
- Jo pažadėti negali net pačios ryškiausios pasaulio daugiakovės žvaigždės, juo labiau aš – būsimų žaidynių debiutantė. Man – džiaugsmas, kad ginsiu Lietuvos garbę paties aukščiausio rango varžybose.
Jei nekamuos traumos, tikiuosi, kad savo pirmajai olimpiadai pavyks gerai pasirengti. Stengsiuosi padaryti viską, kas mano jėgoms, tačiau negaliu prognozuoti, kokią vietą pavyks iškovoti. Juk teks kovoti su vyresnėmis ir labiau patyrusiomis varžovėmis, kurių priešakyje – daugelį metų pralaimėjimų nepatyrusi olimpinė čempionė garsioji švedė Carolina Kluft, sidabro medalį iškovojusi mūsiškė Austra Skujytė ir kitos tituluotos planetos septynkovininkės.
Olimpiada vyksta tik vieną kartą per ketverius metus, todėl kova dėl prizinių vietų vėl bus labai arši.
- Įdomu, kokie jūsų santykiai su Austra, kuri persikėlė gyventi į Kauną: kaip draugių ar kaip varžovių?
- Negaliu apibūdinti vienu žodžiu. Susitinkame, pasikalbame per treniruotes ir varžybas apie sportą, kitus dalykus, ir tiek. Smagu, kad Lietuvoje yra tokio aukšto meistriškumo tituluota daugiakovininkė, iš kurios galiu daug ko pasimokyti.
Daugiakovė traukia labiausiai
- Kodėl ir jūs pasirinkote tokią sunkią sporto šaką? Ar ne geriau būtų susikoncentruoti vienoje kurioje sporto rungtyje, o ne daugiakovėje?
- Kažin... Neturiu tokios rungties, kurioje jausčiausi kaip žuvis vandenyje ir skinčiau vien pergales. Vienuose varžybų sektoriuose man sekasi geriau, kituose prasčiau, bet visur turiu dar daug rezervų tobulėti. Tik reikia daug treniruotis.
Man geriausiai sekasi rezultatą lipdyti iš gabalėlių, neskubant, išbandant savo ir varžovių kantrybę. Daugiakovė tuo ir įdomi, kad ji verčia sportininką būti universalų ir kantrų. Jei vienur paslysti, kitur dar yra laiko ir galimybių atsitiesti. Nežinau, ar sugebėčiau būti vien bėgike, šuolininke ar kitos lengvosios atletikos rungties dalyve.
Daugiakovininke tapau dar būdama Kauno 42-osios vidurinės mokyklos moksleivė. Buvau šokli, greitai bėgau, fiziškai tvirta. Kūno kultūros mokytojas Kazys Šiurkus mane, 14-metę, rekomendavo treneriui A.Gavėnui, su kuriuo plaukiame vienoje valtyje jau septynerius metus.