Tačiau ar islamas tikrai toks? Gal matome ne tikrąjį islamą, o mūsų pačių susikurtą baidyklę? Radikaliojo islamo lyderiai ir apologetai, pasinaudodami globalizacijos techninėmis galimybėmis sėkmingai platina visą eilę mitų apie savąją civilizaciją, ir mėgaujasi tos mitologijos emociniu poveikiu oriems bei racionaliems europiečiams.
Kokie gi tie mitai?
1.Mitas apie islamo turtus bei naftos galią.
Islamo šalių ekonomika europiečių sąmonėje piešiama įvairiai: vienos islamo šalys asocijuojasi su fantastiškais turtais, kuriuos generuoja naftos eksportas, kitos – su nepaprastu skurdu ir totaliu ekonomikos chaosu. Kas negirdėjo pasakų apie arabų šeichus, susisiurbusius milijonus naftos dolerių, galinčių per dieną nupirkti ne tik kokį nors San Franciską, bet ir visą vidutinio dydžio Europos valstybę?
Bet tikrovė kur kas proziškesnė. Iš naftos telkinių uždirbo daugiausia nedidelės Persų įlankos valstybės bei Saudo Arabija, tiksliau kalbant, jų elitas, bet visas didysis islamo pasaulis nuo Mauritanijos iki Indonezijos nėra turtingas ir artimiausiu metu toks nebus.
Patyrinėjus Jungtinių Tautų kasmet skelbiamą žmonijos socialinės raidos indeksą (populiariai vadinamą HDI), nesunku nustatyti, kad pasaulio musulmonai šiandien gyvena daugiausia vidutinio ir žemo išsivystymo šalyse. Mūsų pačių taip baisiai plakamą Lietuvą (41-oji šiame sąraše) pagal svarbiausias gyvenimo kokybės komponentus lenkia tik dvi islamo valstybės – Kuveitas (33) ir Bahreinas (39).
Kataras bei Emiratai vertinami jau prasčiau už mus, o karo nustekenta Bosnija bei Hercegovina - pasirodo - vidutiniškai gyvena geriau nei netgi Saudo Arabija. Šimtai milijonų Indonezijos, Egipto bei kitų panašių šalių musulmonų tebėra Moldovos bei Mongolijos lygyje, o tame pat Arabijos pusiasaly esantis Jemenas priskiriamas žemiausio išsivystymo šalims.
Geopolitikai pasakytų, kad islamas savo prigimtimi labiau klajoklių civilizacija, atsiradusi plačioje erdvėje, kur gyventojų tankis mažas, o jų technologinės galimybės išsklaidytos. Tai civilizacija, priimanti veikiau trumpalaikius ir greitą efektą duodančius projektus. Sėkmingiausiai islamas įsitvirtino regione nuo Mauritanijos iki Indijos, kur, ėmė savotiškai “klimpti” į kitas civilizacijas ir perėmė jų papročius. Panašiai nutiko ir Europoje ar Afrikoje.
Praturtėjusi viešuomenės dalis investuoja veikiau į vartojimą bei prabangą, o ne į stabilios ateities programas.
Įspūdingi verslo centrai, liguistos architektūrinės fantazijos dangoraižiai – tai veikiau estetinis nei finansinis ar ekonominis reiškinys, veikiau prabangos simbolis nei verslo įrankis. Tad galime miegoti ramiai – už pinigus jie mūsų nenupirks, nes paprasčiausiai turi jų per mažai. Nafta turi tendenciją pasibaigti, o “nedirbantys” pinigai – taip pat. Pinigus atneša ne naftos turėjimas, o jos pardavimas, o norint parduoti, reikia pirkėjo. Žudydamas pirkėjus nepraturtėsi. C’est la vie.
2.Mitas apie musulmonų politinį gudrumą.
XVIII – XIX amžiuje islamiškoji civilizacija išgyveno bene rimčiausią civilizacinę krizę. Kolonijinės imperijos santykinai lengvai užvaldė islamiškuosius regionus, o islamas iš tiesų atrodė nei agresyvus nei pavojingas. Veikiau įdomi egzotika, neturinti jokios konstruktyvios globalinės politikos, ar vadinkime, islamiško pasaulio vizijos.
Taip, europiečiai siekė atrasti ir kontroliuoti visą pasaulį. Tam reikėjo ne destruktyvios, o konstruktyvios politikos. Islamas tuokart turėjo veikiau destruktyvią, vartotojišką viziją – naudotis pasauliu, bet ne jį tobulinti. Arabų ir kitų islamo šalių išteklius atrado ir efektyviai naudoti pradėjo europiečiai.
Net ir šiandien atskirų islamo valstybių pragyvenimo standartas priklauso tik nuo prieinamų resursų kiekio, bet ne technologinių inovacijų kūrimo bei panaudojimų. Šiuolaikinių informacinių technologijų panaudojimas santykinai žemas. Nekuriančią musulmonų bendruomenę tai tiesiog pykdo, nuteikia prieš europiečius bei amerikiečius. Bendruomenė dar labiau užsiskleidžia savyje ir ima nekęsti viso, kas europietiška.
Kaip atrodo krikščionių sukurtas pasaulis, žinome – jį matome, jis ir nesukurtas iki galo, jis ir dar kintantis, jo Europa ir Amerika net gėdijasi, neva atgailaudama už Amerikos atradimą ir kitas civilizacines nuodėmes. Islamiškos alternatyvos betgi iš viso nėra.
Islamui, iš esmės nekuriančiam ilgalaikės kokybės, yra paranku būti amžinoje gąsdinančioje opozicijoje. Tai amžina pasyvi kova kraunanti ir atgaivinanti politinį kapitalą, bet ir nieko naujo nesukurianti.
Islamistus taip pat mielai remia tie režimai, kuriems pateisinti savo nesėkmes ar ribota sėkmę lengviau kritikuojant Europą, negu pripažįstant savo klaidas. Menamasis islamo nenugalimumas slypi iš esmės skirtingose žaidimo taisyklėse – islamistai politiniais ir kariniais tikslais naudoja priemones, kurių niekada nenaudoja europiečiai: mečetes, ligonines, kitus civilinius objektus, savižudžius kovotojus.
Ekstremalios sąlygos, kuriose visa tai fermemntuojasi lyg ir dar labiau daro rezultatus įspūdingais. Politiniai autoritariniai režimai patys savaime politizuoja islamą, daro jį lyg alternatyva “neteisingam” pasauliui.
Suprantama, kad atsiranda rimta motyvacija stoti į islamiškąsias politines organizacijas, tame tarpe ir emocinė. Jauni vyrai, nesugebantys sukurti kokių nors ilgalaikiškesnių vertybių pasirenka kovotojų profesiją. Religiniai lyderiai tokį pasirinkimą taip pat efektyviai stimuliuoja, nes iš esmės juk Koranui tai neprieštarauja, kaip ir neprieštarauja neprisirišimui prie ilgalaikių politinių reikalų.
Koranas, kaip ir Šventas Raštas iš esmės negali būti politinis pasirinkimas. Nesant aiškios politinės programos, islamiška politinė organizacija, kaip ir kaip ji vadintųsi, tampa autoritarine struktūra, dažnai su vadovo įpėdinystės teise. Politikos čia iš esmės nėra ar kitais žodžiais tariant, ji nėra atskirta nuo religijos ir gyvenimo ideologijos.
Kas iš to mums? Nieko. Pabaigos vizija nenumatyta.
3.Nuoširdaus tikėjimo mitas.
Krikščionys, kad ir kokie jie būtų, išsiugdė savybę diskutuoti tikėjimo klausimais. Tai ne silpnumas, o stiprybė, kol tikėjimo tiesos nenustatinėjamos balsavimu…
Musulmoną “įžeisti” labai lengva, ir mes susiduriame su amžina savojo mandagumo problema - kaip čia nepadarius ko netaktiško islamo išpažinėjų atžvilgiu. Islame nėra diskusijos ir nuomonių įvairovės. Tiesiog taip reikia. Tai - silpna islamo vieta.
Kiekvienas pasikeitimas, kiekviena naujiena yra grėsmė doktrinai. Neginčijamo paklusnumo kelias yra saugesnis, nei diskusijų. Galiausiai, diskusijoms nėra erdvės, nėra, kaip krikščionybėje, doktrinos dinamikos. Neturėtų stebinti tai, kad musulmonai labai noriai diskutuoja apie krikščionybės keistenybes ir jos silpnumą, tačiau bent jau formaliai yra nepakantūs kritikai islamo atžvilgiu, netoleruoja jokių Korano ar šventų vietų niekinimo. Iš to kyla nepaprastai daug nesusipratimų.
Koranas ir Mahometo pavyzdys yra dogma – Alachas taip sako arba taip nori, ir viskas. Alachas nepaaiškina, kodėl vieni siunčiami į rojų, kiti - į pragarą. Tiesiog jo valia. Jei krikščioniui Dievas yra tėvas ar teisėjas, tai musulmonui jis tėra atsitiktinės valios teikėjas.
Šariatas veikia tiesiogiai, ir jokios humaniškos “pataisos” negalioja, negalioja ir jokia intelektualinė modernesnė šariato interpretacija. Bandyti, ką nors tokio, kaip Antrasis Vatikanas, būtų pernelyg didelė rizika, ir niekas to nebando.
Nenuostabu, kad bausmė už doktrinos išdavystę yra aukščiausia – mirtis, doktrinos išdavystė blogiau nei visiškas netikėjimas. Islamas neturi nuodėmės ir atgailos kategorijų, leidžiančių nemažą lankstumą. Islame arba reikia tikėti arba kentėti dėl tikėjimo išdavystės. Taigi giežta bausmė rašytojui Salmanui Rushdie ir nesibaigiantys šventieji karai – ne staigmena.
Korano neginčijamumas ir nekritikuojamumas tampa problema modernizacijos procese. Islamo civilizacija nebegali prilygti Vakarų civilizacijai intelektu ar technologiniais laimėjimais jau vien todėl, kad dėl intelektualinės stagnacijos neatsiranda jokių naujų idėjų. Nenuostabu, kad komunizmo doktriną kažkada žlugdė absoliutus draudimas abejoti V.Lenino teiginiais.
Kažkaip skaitome, ką sako Koranas, tačiau ar paklausiame, o ką gi mano žmonės...
Jiems manyti tiesiog draudžiama.