Mamutų kapinėmis vadinamuose universitetuose nėra vietos iš užsienio mokymo įstaigų norintiems grįžti jauniems bei gabiems žmonėms. Vidurinių mokyklų mokytojai turbūt ne be pagrindo vis pagrasina streikais.
Nors politikai, švietimo sistemos reformų kūrėjai nuolatos pliurpia apie mokymo ir studijų kokybę, nemokamą aukštąjį mokslą ir daugelį kitų dalykų, reforma iki šiol buksuoja.
Kokia švietimo sistema tinka pasikeitusiai visuomenei?
Apie tai „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su JAV gyvenančiu britų sociologijos profesoriumi Andy Hargreavesu. Šis Bostono koledže dirbantis pasaulinio garso švietimo ekspertas yra išleidęs daugiau kaip 25 knygas. Jose gvildenamos švietimo kultūros, mokytojų darbo postmoderniame amžiuje temos.
* * *
- Pasaulis keičiasi tiesiog akyse. Kaip tos permainos susijusios su visuomenės švietimu?
- Man visada labai rūpėjo socialinio teisingumo ir švietimo ryšiai. Kitaip tariant, tyrinėju, kaip švietimas gali paskatinti socialinį teisingumą, kaip teorines žinias sujungti su praktika, kaip visa tai veikia mokyklų lyderius, mokytojus, mokyklų politiką.
Maždaug nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nuo geležinės uždangos griuvimo man labai rūpi mokytojų darbas ir pasaulis, kuriame mokytojai dirba.
Taip pat tyrinėju, kaip pasaulio pokyčiai veikia mokytojų darbą ir su kokiais iššūkiais susiduria mokyklų darbuotojai.
Knygoje „Mokymas žinių visuomenėje“ aš tik pradėjau aiškintis tuos pokyčius. Tokiose pasiturinčiose šalyse kaip Suomija švietimo sistema pagrįsta ne įprastu, o kūrybiniu mokymu, ne tik technologijomis, matematika, bet ir menais. Tai šaliai padeda dabartį sujungti su praeitimi.
Kad mokymas būtų kūrybiškas, pirmiausia mokytojai turi būti kūrybiški. Todėl privaloma remti mokytojus, ugdyti jų kūrybiškumą, o ne gąsdinti pasikeitusio pasaulio siaubais. Tai – viena žinių ekonomikos pusė.
Kita vertus, nors žinių ekonomika susijusi su kūrybiškumu ir turtingumu, ji taip pat griauna bendruomenes, pagrįstas tarpusavio bendravimu. Žmonės daugiau dirba ir vartoja, bet mažiau laiko praleidžia su šeima, mažiau bendrauja su artimaisiais.
Tad mokyklų iššūkiai susiję su dviem paradoksaliais dalykais.
Mokyklos turi būti ne tik kūrybiškesnės, pažangesnės, bet ir kurti bendruomenes, stiprinti žmonių tarpusavio santykius, ugdyti ne tik žiniomis pagrįstą, bet ir emocinį intelektą. Savo naujausioje knygoje „Tvarioji lyderystė“ aš ir kalbu apie tai, kaip mokyklos tai sprendžia.
- Lietuvos švietimo vadovai trokšta pokyčių švietimo sistemoje, bet jie kartu baiminasi, kad tie pokyčiai sukels pavojų jų pozicijoms. Kaip pakeisti šią situaciją?
- Geri lyderiai žino, kad savo energija ir galia būtina dalintis su kitais. Kaip futbole. Jeigu nori, kad tau perduotų kamuolį, iš pradžių pats turi jį perduoti kitam.
Pirmą kartą lankausi Lietuvoje, bet viešėjau daugybėje šalių, kuriose naujoji demokratija egzistuoja tik kelerius metus. Pastebėjau, kad nors politinė sistema pasikeičia, bet keturiasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai sunkiai prisitaiko prie naujų iššūkių. Jų pažiūros jau yra susiformavusios.
Daugelis jų gyvena tarsi ankstesniame pasaulyje, kupiname taisyklių, suvaržymų ir baimės. Nors visa sistema pasikeičia, vyresnių žmonių įpročiai – ne.
Tad ir Lietuvai svarbūs du dalykai – daugiau investuoti į jaunąją kartą, kurios įpročiai formuojasi jau pasikeitusioje visuomenėje, ir užtikrinti didesnį saugumo jausmą dabartiniams mokytojams. Juos reikia ir pastūmėti, skatinti, ir tuo pat metu remti.
- Viena skaudžiausių lietuviškos švietimo sistemos problemų – dėstytojų ir mokytojų senėjimas. Aukštosiose mokyklose gabiems jauniems žmonėms tarsi ir nėra vietos. Į mokyklas jauni pedagogai neina dirbti jau vien dėl juokingo atlyginimo.
Kas laukia tokios švietimo sistemos?
- Svarbiausias klausimas – kas priverstų tuos mamutus išeiti? Kitur ši problema irgi egzistuoja. Kai kuriose šalyse švietimo reformoje numatytos patrauklios pensijos vyresnio amžiaus žmonėms.
Tai išties puikus valstybės pinigų panaudojimo būdas, kuris sukuria daugiau erdvės pokyčiams, naujiems žmonėms, kūrybiškumui.
Juolab kad tai susiję su gerais dalykais – vyresnius žmones šalis pagerbia ir tuo pat metu sukuria erdvę naujovėms. Tad ir Lietuvos švietimo reformos kūrėjai galėtų apie tai pagalvoti.
Antras dalykas susijęs su atlyginimais. Mokytojai ir dėstytojai dažniausiai dirba ne tik dėl pinigų. Jiems tikrai nereikia fantastiškų atlyginimų. Žinoma, nėra gerai, kai atlyginimai yra labai maži.
Vis dėlto mokytojams ir dėstytojams atlyginimų turėtų pakakti pragyvenimui. Jie tada nebūtų priversti ieškoti antro darbo, nes tai labai pablogina dėstymo kokybę.
Trečias dalykas – požiūris į mokytojo darbą. Tarkim, Suomijoje šis darbas laikomas vienu sunkiausių. Tik vienas iš dešimties norinčiųjų tampa mokytoju.
Todėl, kad ten švietimas yra dalis visos šalies socialinės vizijos, į kurią pusę juda Suomijos visuomenė. Tad mokytojai ir dėstytojai ten jaučiasi esantys žmonės, kurie kuria Suomijos ateities visuomenę.
Ar Lietuva turi aiškią viziją, kur ji eina? Tai galėtų suteikti labai daug motyvacijos daugeliui žmonių. Juk žmonės dažnai ką nors daro, kai jaučia, kad tas darbas didesnis ir svarbesnis už juos pačius.
Tad šis iššūkis yra labiau socialinis nei profesinis. Kita vertus, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir Didžioji Britanija irgi neturi aiškios ateities vizijos.
- Lietuvoje pastaruoju metu verda diskusijos apie mokamo ir nemokamo aukštojo mokslo privalumus ir trūkumus. Jūsų manymu, kokie jie?
- Tai priklauso nuo šalies nacionalinio produkto augimo ir socialinių vertybių. Jei nacionalinio produkto augimas mažas, o socialinės vertybės ne iki galo susiformavusios, nemokamas aukštasis mokslas gali būti prieinamas tik labai mažam skaičiui žmonių.
Geriausias šalies pasirinkimas – suteikti galimybę nemokamai studijuoti tiems jaunuoliams, kurių šeimos neišgali mokėti už savo vaikų mokslą.
- Kas šiais laikais yra geras mokytojas, gera mokykla, geras mokinys?
- Tik mokiniai gali pasakyti, kas yra geras mokytojas. Mokytojai privalo išmanyti dėstomą dalyką ir mokėti juo sudominti mokinius.
Svarbiausia – tikslas ir aistra. Be aistros sunku pačiam tobulinti savo žinias ir juo labiau tomis žiniomis dalintis su kitais, užkrėsti mokinius noru mokytis.
Mokytojai taip pat turi gerai pažinti savo mokinius, mokėti savo mokymą sujungti su vaikų gyvenimu, interesais. Mokytojai, kaip ir mokiniai, nėra tobuli. Svarbiausia nenuleisti rankų, jei kas nors nepasiseka.