Šuo, vardu Rumba
„Jie visi tokie plaukuoti koldūnai. Yra trys kalytės ir du šuniukai, vienos vardą jau žinau - bus Rumba. Ji turi ir krikštamotę - Jūratę Bitinaitę. Ji tiesiog susižavėjo šia kalyte. Šiaip Jūratė - labai mielas žmogus, ir įsigyti šuniuką jau seniai planavo. O mano Letė yra nepaprastai miela, visada puikios nuotaikos, meili, tai mūsų mergytė.
Šuniukai gimė penktadienį, kai mes šokome. Kai atsimerks, nuo jų aktyvumo priklausys, kokį vardą gaus. Vienas tikriausiai bus Kvikas, kitas - Fokas, bet dar nežinau, kurį kuriam duosiu. Mergaitėms teks Sambos ir Džaivos vardai. Kodėl taip sugalvojau? Šunyčiai patys kalti, kad gimė šokių projekto metu!“ - valandų valandas apie savo šeimos pagausėjimą gali pasakoti moteris.
Kol kas ji tiesiog stebi mažuosius škotų terjerus, bando perprasti jų charakterį, pagal kurį rinks vardus. Bet net neabejoja, kad mieliausia, švelniausia iš visų mažylių bus Jūratės numylėta Rumba. Tiesą sakant, šuniukams vardus galvoti padėjo visa šokėjų komanda - kartą, sėdėdami prie staliuko, Kristinos kolegos kartu išrinko jiems tiksiančius vardus - šokių pavadinimus.
Šiuo metu šokėjos namuose bando sugyventi šuo su šuniukais, katinas ir pilnas akvariumas žuvyčių. Šuo ir katinas ėda vienas kito maistą, bet nesipyksta. Katinas žuvų nežvejoja, bet kartais, užsimanęs šviežienos, šoka ant akvariumo ir slysta jo stiklu. „Prieš įsigydami Letę, vyras su dukra sakė: „Važiuojam, šuniukus tau parodysim“. O aš: „Šuo mano namuose bus tik per mano lavoną! Bet atsitiko kitaip - ir šuo namuose, ir lavonų nėra“, - juokauja Kristina apie Letę, kurią jos vyras pravardžiuoja Gosliku - ką pravardė reiškia, ji taip ir neišsiaiškino.
Gyvūnų auklėjimas pagal Hokshilą ir Laimą Paksienę
Hokshilai jo šuo Džiadžia puikiausiai atstoja draugą. Dainininkas su Stafordšyro terjeru ir pasikalba kaip su žmogumi, ir kartu miega, ir 30 kilogramų sveriančiam šuniui nedraudžia lipti ant kelių ar pasiprašyti ant rankų. „Aš jį nuo pat mažens išauginau ant rankų, visur nešiodavau - jis toks „rankinis“ šuo. Dar ir dabar jis ropščiasi man ant kelių, deda galvą ant peties“, - pasakoja Hokshila.
Savo šunį jis vadina vaikščiojančia komedija: Džiadžia visada moka prajuokinti. Tai visai kaip žmogus - ant lovos išvertęs pilvą drybso, tai ką nors iškrečia.
„Jis moka visas komandas: „sėdėt“, „gulėt“, „į lauką“. Dar išmokiau tokią: „miegelis“ - vos pasakau, ir jis eina miegoti. Vietoj komandos „paimk“ sakau jam „paimk už kiaušų“. Ar jam jau teko ją vykdyti? Ne, taip gintis dar neprireikė“, - juokiasi dainininkas.
MES kraipome galvą - žinoma, komanduoti „paimk“ greičiau ir paprasčiau, bet Hokshilos išmokyta komanda skamba įdomiau.
Tuo tarpu Laima Paksienė savo gyvūnus auklėja. Šiuo metu jos namuose karaliauja šinšila, kieme teritorija dalijasi vilkšunis Grantas ir dvi katės. Vieną iš jų ponia Laima anksčiau vadino pirmąja valstybės kate - ši ir dabar ausyje nešioja auskarą.
„Katės gyvena kieme, bet moka išsireikalauti maisto. Tačiau už tai jos atidirba - atneša sumedžiotų pelių, kurmių, paukštelių. Aišku, dėl jų širdį skauda, bet ką padarysi. Katės ir Grantą išauklėjo, kad leistų jas į kiemą. Anksčiau būdavo: šuo kieme, katės ant tvoros tupi. Tupėdavo, šnypšdavo, mes su Mindaugu Grantą auklėjome, kol katės išsikovojo nepriklausomybę - jis neliečia jų. Ir Rolandas sakė: „Jos taip kovoja už egzistenciją“, - pasakoja Laima.
Tiesą sakant, jų namuose geriausiai su visais gyvūnais sutaria sūnus Mindaugas - moteris juokauja, kad praeitame gyvenime jis tikriausiai buvo veterinaras ar didelis gyvūnų mylėtojas. O ji - tvarkdarė, nevengianti Grantui ir griežtesnio žodžio pasakyti.
Savo Jacko Russello terjerą Atą noriai auklėjo ir dainininkė Taja: vaikščiodavo kartu su juo į šunų dresavimo mokyklą. Tačiau kur nors važiuodama automobiliu ima jį kartu su savimi ir toleruodavo jo kartais ne itin mandagų elgesį.
„Kur jis sėdėdavo man vairuojant? Iš pradžių - kur tik norėdavo. Paskui pamėgo priekinę sėdynę - atsiremdavo priekinėmis letenomis į automobilio prietaisų skydelį ir kartu vairuodavo. Kai būdavo posūkis, jis irgi pasilenkdavo“, - pasakoja Taja.
Kai šuo ūgtelėjo ir pradėjo šertis, dainininkė jam nupirko specialią kelioninę būdą. Bet tai netrukdo panorėjus užsiropšti jai beveik ant galvos: „Atas užlipa man ant pečių ir atsigula - būna kaip apykaklė. Ar netrukdo vairuoti? Kartais trukdo, ypač kai pradeda muistytis“.
Guinnesso knygos verta Aistės Jasaitytės papūga
Kai Aistei Jasaitytei buvo dešimt metų, krikštatėvis padovanojo jai papūgą nimfą. Mergaitė pavadino ją Čiku, vaikščiodavo pasisodinusi ant peties, kartu miegodavo, ruošdavo pamokas ar net bandydavo su ja susikalbėti švilpčiodama.
Dabar papūgai jau septyniolika metų, todėl Aistė mielai norėtų įrašyti ją į Guinnesso rekordų knygą kaip ilgiausiai gyvenantį šios veislės paukštį. „Gailiuosi, kad mano krikštatėvis, kuris yra biologas, man ją dovanodamas ant kojytės neuždėjo žiedelio su data - tai būtų tikras įrodymas, kad paukščiui yra septyniolika metų“, - pasakoja mergina.
Seniau, grįždama iš savo manekeniškų kelionių, ji parveždavo Čikui iš svečių šalių visokio specialaus lesalo. „Jis lesa tik kruopas - gal dėl to tiek ilgai ir išgyveno“, - šypsosi Aistė, per kiekvienas Kalėdas augintinio narvelį puošianti eglutės žaisliukais, - kad ir jis pajustų šventę. O kaip papūga atsidėkoja? Švilpimu, signalizacijos ar telefono skambučių mėgdžiojimu. Kalbėti ji dar neišmoko.
Andrius ir Rytis - Jorkšyro terjerų puoselėtojai
Vos grįžęs iš atostogų Amerikoje, dainininkas Rytis Cicinas sukruto: ne už kalnų rudens šalčiai, todėl pats metas traukti į gyvūnų parduotuvę. Bet ne maisto savo Jorkšyro terjerui Guru pirkti, o dairytis į rudens sezono drabužių šiems šunims kolekcijas.
Paklausę, ar jis parvežė Guru amerikietiškų lauktuvių, MES pataikėme kaip pirštu į akį: dainininkas savo augintiniui nupirko plastikinį kolegą ir konkurentą kartu - amerikiečių vaikų mėgstamą elektroninį šunį.
„Jis juda, vizgina uodegą, loją. Guru ir pyksta ant jo, ir loja, ir slepiasi. Pirkau tą elektroninį šunį kaip atrakciją, norėjau pasižiūrėti, kokia bus mano šuns reakcija. Kai ateina draugai, jį ištraukiu, visi pasijuokiame.
Kartais, kai Guru neklauso, sakau: „Tuoj ištrauksiu tavo konkurentą“. Tada jis supyksta, nueina šalin ir atsigula vienas“, - augintinio reakciją į keistą žaisliuką pastebėjo Rytis.
Jis mėgsta kas porą ar trejetą savaičių vežti Guru į kirpyklą, kartu su juo miega ir valgo. Tačiau dėl dresūros galvos nesuka: „Mes jį laisvai samdome“.
Tuo tarpu dainininkas Andrius Rimiškis, padovanojęs savo mylimajai Vaidai Jorkšyro terjerų veislės Deizę, gali netekti savo kelnių. Apie ką MES čia? Ogi paklausykite patys: „Deizė dar maža, bet Vaida jau pina jai kasytes - aš irgi bandžiau, bet man tai nelabai sekasi. Vaidos vaizduotė laki: ji ruošiasi suplėšyti mano kelnes ir siūti Deizei drabužėlį. Žinote, tokius plėšytus džinsus - jau sugalvojo, kaip jos vienodai atrodys“.
„Jis per daug priskundė“, - iš Andriaus pasakojimo juokėsi Vaida, kuri kartu su Deize keliauja ir į kavines, ir į kitas keliones. Juk jos abi - mergaitės, todėl greitai susidraugavo.
Užtat Andrius gali pasigirti turintis meną suprantantį gyvūnėlį: degu, kurį neseniai gimtadienio proga gavo iš „Mango“ merginų. „Jis labai šmaikštus ir energingas. Pavadinome jį Degu - iš pradžių buvome sugalvoję daug vardų, bet į šį jis labiausiai reaguoja. Aš labai nustebau, kai pamačiau, kad kai paduodu jam medžio lentelę, jis išgraužia žuvyčių, begemoto formos dalykėlius. Aš paimu iš jo tas išgraužtas lenteles, užrašau datas ir dedu į lentyną - bus gražus atsiminimas“, - Degu meniniais sugebėjimais neabejoja dainininkas.
Tarakonų ir žiurkių lenktynės
„Tarakonai yra patys draugiškiausi padarai pasaulyje. Jie nekanda, nieko nedaro, man nešlykštūs. Tik kai čiupinėju, šnypščia. Tarakonas yra vabzdys, kuris viską ryja. Bet kiekvienas iš mūsų toks yra“, - filosofuoja Keistuolių teatro aktorius Robertas Aleksaitis.
Tiesa, 3,5-4 centimetrų ilgio Madagaskaro tarakonai po jo butą nebėgioja: renginius organizuojantis vyras juos tiesiog perka gyvūnų parduotuvėse ir visiems norintiesiems padeda surengti tarakonų lenktynes. „Iš pradžių juos padedame ant žemės. O kai jie pradeda bėgti, būna labai įdomu, nes lenktynių baigties negali nuspėti“, - pasakoja Robertas. Nusilaksčiusius tarakonus jis vėl grąžina į gyvūnų parduotuves. O kitą kartą „pasiskolina“ žiurkių.
Ką gi - vienus šeimininkus augintiniai ant blakstienų stato, kiti juos išgarsinti nori arba iš jų kojų miklumo pelno gauna. Bet būti pamišusiems dėl mylimo gyvūno šiuo metu madinga.
Žvaigždžių augintinius tyrinėjo Rugilė Gaidukaitė