Žiaurumas sukaustė Krekenavos gyventojus

Prieš du mėnesius Krekenavos gyventojai palaidojo miestelio numylėtinį Valdą Janionį.

Tačiau apie patį konfliktą, nulėmusį 27 metų vyro mirtį, gyventojai kalba tyliai ir itin atsargiai.

Vieni šneka tai, ką yra girdėję iš kitų, kiti išvis nekalba, nes mačiusiems mirtimi pasibaigusį dviejų vyrų konfliktą po jo likęs gyvas Kęstutis Duoba esą grasino tokiu pat likimu.

Atrodo, vienintelė dar kovojanti už savo sūnaus garbę Ona Janionienė šiame miestelyje likusi drąsiausia.

„Aš žinau, čia Kęstas prigrasino visiems, kurie matė tą nelaimingą įvykį. Bet man labiausiai neramu, kad jis gali išsisukti nuo bausmės. Juk jis dirbo policijoje, ten visus pažįsta.

Žmonės kalba, kad jis ir anksčiau buvo padaręs smurtinį nusikaltimą“, - teigė O.Janionienė.

Praradusi sūnų ir teisybės tebeieškanti O.Janionienė neslėpė, kad po įvykio incidentą mačiusių žmonių klausdavusi, kodėl šie tyli, kodėl nieko nepasakoja, tačiau sulaukdavusi vis to paties atsakymo: „Valdo jau nebeprikelsi, o Kęstas mus pasigaus po vieną ir išžudys“.

Be to, O.Janionienė prisimena iki šiol jai labiausiai nerimą keliančius gyvybės atėmimu dėl neatsargumo kaltinamo K.Duobos motinos Aldonos Duobienės žodžius: „Mes turim labai gerą advokatą, jis mano vyro draugas, kartu medžioja“.

A.Duobienė telefonu žurnalistei patvirtino, kad jos sūnus K.Duoba anksčiau, prieš daug metų, dirbo policijoje ir apsaugininku.

A.Duobienė, paklausta, ar jos sūnus anksčiau nebuvo patekęs į policijos akiratį dėl nusikaltimų, prašė tokių dalykų neklausinėti, nes apie tai ji teigė nieko nesakysianti.

Šią bylą tiriantis Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras Romualdas Valiulis „Panevėžio ryto“ žurnalistei teigė, kad apie K.Duobos teistumą duomenų neturintis. Taip pat jo nepasiekė žinios, kad K.Duoba anksčiau būtų dirbęs policijoje.

Be to, prokuroras pridūrė, kad K.Duoba nuo atsakomybės tikrai neišsisuks.

Tą vakarą, kai V.Janionis buvo sumuštas, motina, kaip nujausdama, sūnaus prašė neiti į aludę. V.Janionis motiną patikinęs, kad einąs tik pasivaikščioti po miestelį ir greitai grįšiantis.

„Kiekvieną kartą sūneliui išeinant iš namų sakydavau, tik būk atsargus, saugokis to žvėries. Bet sūnus man visada sakydavo, kad nesijaudinčiau, kad į namus grįš sveikas ir gyvas. Kęstas jo neužmuš, jis tikrai nenori sėdėti kalėjime“, - prisimena O.Janionienė.

V.Janionis buvo sumuštas liepos 28-osios vakarą prie Krekenavos miestelyje įsikūrusio alaus baro „Taverna“.

Kaip pasakojo miestelio gyventojai, V.Janionį sumušė retkarčiais į Krekenavą iš Panevėžio pas tėvus atvažiuojantis 37 metų K.Duoba.

Nužudytojo motina O.Janionienė savo akimis incidento nematė, tačiau remdamasi liudininkų pasakojimais „Panevėžio ryto“ korespondentei teigė: „K.Duoba mano sūnų išsivedė iš aludės ir trenkė alaus buteliu per galvą. Vėliau su medžio trinka, kuri buvo skirta pasisėdėti aludės lankytojams, K.Duoba dar kartą trenkė V.Janioniui ir ištarė lemtingus žodžius: „Nu va, dabar jau tikrai užmušiau“.

Tačiau mano Valdelis dar buvo gyvas. Jis atsistojo ir bandė pasiekti už kelių šimtų metrų esančius namus. Tikriausiai K.Duoba, pamatęs, kad mano sūnus dar gyvas, jį pasivijo ir prie kultūros namų dar kartą sumušė“.

Parėjęs į namus V.Janionis motinai dar spėjo pasiguosti, kad jį pykina ir labai skauda galvą. Motina drebančiomis rankomis perrišusi sūnui galvą išskubėjo ieškoti kibiro, kur vaikinas galėtų išsivemti.

Grįžusi vos už kelių minučių motina sūnų rado susmukusį ant jo paties lovos.

Nieko nelaukusi O.Janionienė iškvietė greitąją pagalbą. Kaip pasakojo moteris, atvykę medikai dar kartą sūnui perrišo galvą, nes tvarstis jau buvo persisunkęs krauju, pincetu pravėrė akis ir pradėjo šaukti, kad vaikiną reikia skubiai vežti į ligoninę.

Vos tik išvykus greitajai iš Janionių šeimos kiemo, motina supratusi, kad gyvo sūnaus jau nebepamatysianti.

Sunkiai serganti ir vaikščiojanti O.Janionienė namuose liko laukti žinių kartu su čia gyvenančiu sūnumi Gintaru.

V.Janionio širdis užgeso liepos 30 dieną ligoninėje. Tądien, kai buvo konstatuota V.Janionio mirtis, pirmą kartą O.Janionienės namus aplankė ir kaltinamojo motina A.Duobienė.

O.Janionienė prisimena dar ir dabar širdį duriančius A.Duobienės žodžius: „Tavo sūnaus nebėra, jis mirė“.

Pasikalbėję su O.Janioniene, „Panevėžio ryto“ žurnalistai nuvyko ir į Duobų šeimos namus. Tačiau čia vyravo ramybė, namuose nieko nepavyko rasti.

Tą patį vakarą žurnalistei telefonu paskambinus K.Duobos motinai A.Duobienei, moteris įvykį komentuoti atsisakė, pareikšdama, kad tai ne mūsų, o sūnaus reikalas. Moteris atsisakė duoti ir savo sūnaus telefono numerį.

„Aš nežinau, ar jis pats norėtų su jumis kalbėtis. Su Kęstu apie incidentą nekalbėjau, be to, per daug ir pati jo neklausinėjau. Aš nesismulkinu ten, kur mano nervai neišneša“, - telefonu teigė moteris.

O.Janionienė neslėpė, kad K.Duoba miestelyje neturėjęs draugų, bet visada apsilankydavęs Krekenavos „Tavernos“ alaus bare.

„Jau pusę metų K.Duoba mano sūnui nedavė ramybės. Kai tik jis pasirodydavo miestelyje, tai mano Valdas grįždavo visas kruvinas.

Nespėdavo užgyti vienos žaizdos, o jau atsirasdavo kitos. Tai galva kruvina, tai lūpa perskelta“, - kalbėjo O.Janionienė.

Motina pasakojo, kad praėjusią žiemą sūnus dirbo „Tavernos“ bare, kur žiemą kūrendavo krosnį.

Būdamas paslaugus V.Janionis šį kartą padėjo ir bare dirbančiai barmenei. Mat ji buvo prašiusi V.Janionio nueiti pas K.Duobos tėvus ir pasakyti, kad jų sūnus barui skolingas 40 litų. Vaikinas taip ir padarė, tačiau ši suteikta pagalba barmenei vaikinui atnešė mirtį.

O.Janionienė prisimena, kad tada po dviejų dienų miestelyje pasirodė ir pats K.Duoba. Tądien Valdas į namus grįžo kruvinas, ištinusia lūpa.

„Aš barmenei norėjau padaryti tik gera, o K.Duoba mane sumušė, kad pranešiau jo tėvui apie skolą. Jis grasino, kad mane užmuš ir aš negyvensiu“, - citavo motina anksčiau sūnaus ištartus žodžius.

Tai, kad K.Duoba barmenei buvo skolingas, patvirtino ir A.Duobienė. Ji teigė, kad V.Janioniui pranešus šeimai apie skolą ji buvo sumokėta iš karto.

„Kadangi tądien Kęsto Krekenavoje nebuvo, į barą skolą nunešė mano vyras, paskui Kęstas pinigus atidavė tėvui“, - teigė A.Duobienė.

„Panevėžio ryto“ žurnalistai nuvyko ir į vos už kelių šimtų metrų esantį „Tavernos“ barą, kur ir buvo žiauriai sumuštas V.Janionis.

Ko gero, kaip ir kiekvieną dieną, taip ir šią, baras buvo pilnas apgirtusių miestelio gyventojų. Išvydę „Panevėžio ryto“ korespondentus tuo metu bare alų gurkšnojantys lankytojai prasitarė, kad V.Janionis dar būtų gyvas, jei nebūtų po incidento nuėjęs pasiguosti K.Duobos tėvams.

Kaip pasakojo baro lankytojai, po sumušimo prie „Tavernos“ kruvinas V.Janionis pagalbos ieškoti išėjo į Duobų šeimos namus.

Nors tą vakarą K.Duobos motinos A.Duobienės namuose nebuvo, ši pasakojo, kad į jų namus pasibeldusiam V.Janioniui buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba.

„Tą savaitgalį aš lankiausi Kaune, manęs namuose nebuvo. Žinau, kad pas mus po incidento buvo atėjęs V.Janionis. Mano vyras jam suteikė pagalbą, aprišo galvą ir jis vėl išėjo“, - telefonu kalbėjo K.Duobos motina.

Tie patys baro lankytojai spėjo, kad vos tik išėjus V.Janioniui iš Duobų šeimos namų Kęsto tėvas Gediminas Duoba paskambino sūnui ir pranešė, kad pas juos buvo apsilankęs sumuštas V.Janionis.

Supykęs K.Duoba surado V.Janionį netoli jo namų ir dar kartą sumušė.

Mediniame kelių mažų kambarėlių namelyje vargingai gyvenanti Janionių šeima sūnų palaidojo kukliai miestelio kapinėse.

O.Janionienė materialinės pagalbos sulaukė ne tik iš miestelio gyventojų, bet ir pačios A.Duobienės.

„Kai mirė sūnus, gavom 780 litų pašalpą, už kurią jį ir palaidojom. Bažnyčioje pastatėme dėžę, kur pinigus aukojo kas tik galėjo“, - pasakojo O.Janionienė.

Kaip kalbėjo sūnaus netekusi motina, karstą, baltinius ir kojines jos sūnui nupirkusi pati A.Duobienė.

Telefonu kalbinta A.Duobienė pridūrė, kad ji dar anksčiau turėjusi naujus vyriškus apatinius rūbus, kelnaites ir marškinėlius. Jais ir aprengę V.Janionį.

„Kaip nepadėsi, žinau, kad jie neturtingi žmonės, nors ir aš pati ne turtuolė, bet kiek galėjau, tiek padėjau. Laidotuvėms išleidau apie 900 litų, turiu surinkusi visus kvitukus“, - kalbėjo A.Duobienė.

Moteris Janionių šeimai pasiūlė ir naują savo sūnaus kostiumą. Tačiau O.Janionienė atsisakiusi jį priimti, nes šis V.Janioniui buvęs gerokai per didelis.

Dabar, kai V.Janionio tarp gyvųjų nebėra, motiną užgulė dar viena bėda. Žuvus šeimos maitintojui V.Janioniui, ji neįsivaizduojanti, kaip reikės gyventi toliau.

„Valdukas be darbo nesėdėdavo, jis dirbo tai pas vienus, tai pas kitus miestelio gyventojus, buvo ir į Vilnių išvykęs uždarbiauti. Jis dirbo miestelio gyvulių skerdykloje, todėl mūsų šaldytuvas visada buvo pilnas mėsos. Sūnelis buvo mūsų duona“, - kalbėjo O.Janionienė.

V.Janionis dirbdavęs ne tik namuose. Lakstydamas po įvairias darbo vietas dar suspėdavęs ir mamą gydyti, o per pietų pertraukas iš darbovietės kasdien dviračiu grįždavęs namo ir teiraudavęsis: „Mama, kaip tavo sveikata, kaip jautiesi“.

O.Janionienė teigia dabar gyvenanti iš sūnaus Gintaro invalidumo bei savo, 240 litų, pensijos.

Pokalbio metu O.Janionienė nuleidusi akis prisipažino, kad jos jauniausias ir mylimiausias sūnus Valdas kartą jau buvo teistas už vagystę.

Tačiau moteris tuoj puolė teisintis: „Valdas mėgdavo išgerti, bet jis buvo geras, darbštus, tvarkingas, nuoširdus, nemeluodavo ir niekada neatsisakydavo padėti kitiems.

Tąkart jis draugui padėjo nešti langus. Vėliau išaiškėjo, kad tie langai buvo pavogti. Mano sūnelis kalėjime praleido vienerius metus“.