Kažkas vis dar turi iliuzijų sukelti audrą tautoje, gaudydami tą galbūt paskutinę mitinę žuvelę, net nesukdami sau galvos, kad tik dar kartą padarytų paslaugą Kremliui – padėtų greičiau nutrinti įtartinus pirštų atspaudus nuo pastarųjų dienų aktualijos – garsiųjų bėglių (G.Petriko ir V.Uspaskicho) sutartinio grąžinimo į Lietuvą.
Keista, jog Seime rankoves raitojasi net ir ne visai dar nukvakę politikai, įžvelgiantys kažkokią prasmę po septyniolikos atkurtos nepriklausomybės metų šalies diplomatinėje tarnyboje ieškoti pasislėpusių (nors gal jau seniai liustruotų) buvusių KGB agentų. Esą kaip tik dabar atėjęs laikas pabaigti liustracijos procesą, pagaliau padėti tašką, kad niekas nebegalėtų šantažuoti žmonių už jų nuodėmingą praeitį.
Tikslas gal ir kilnus, bet neįvykdomas. Kas jau kas, o politikai tikrai žino, jog keli tūkstančiai KGB bendradarbių bylų iškeliavo į Maskvą iki to laiko, kol sovietinio saugumo archyvus perėmė Lietuvos valstybė. Tuoj po to (kas maišais, kas sunkvežimiais) iš KGB rūmų Vilniuje dokumentus tempė tuometiniai politikos veikėjai. Kalbama, kad dokumentai iš archyvų dingdavo ir vėliau, o dalis bylų – išdraskytos.
Kaip tokiomis aplinkybėmis galima atlikti sąžiningą tyrimą ir pasakyti, kas iš tikrųjų yra kas?!
Per septyniolika nepriklausomybės metų žmonės savo darbais įrodė, kas iš jų lojalus Lietuvai, o kas kasasi po jos pamatais net ir be KGB kastuvo.
Esu tikra, jog dalis Seimo senbuvių (ypač iš konservatorių stovyklos) puikiai supranta, kad užsižaidė KGB korta, atitrūko nuo šiuolaikinių visuomenės aktualijų ir paprasčiausiai paseno. Todėl jiems nieko kito ir nebelieka – tiktai ritantis į pakalnę sugaudyti balsus tokių pat pasenusių rinkėjų, kuriems visų blogybių priežastimi kaip buvo, taip ir iki grabo lentos liks komunistai ir kagėbistai.
Tai visiškai nereiškia, jog taip mąstantys žmonės neverti pagarbos arba kalti dėl to, kad paseno. Visi pasensime. Tačiau ar sendami turėtume trukdyti šiuolaikinio pasaulio iššūkius geriau suvokiantiems žmonėms kurti turtingesnę, šiuolaikiškesnę valstybę?
Lietuvoje kažkodėl neįprasta kalbėti apie senatvę, nors visuomenė katastrofiškais tempais sensta. Jauni žmonės bėga iš šalies, palikdami mums liūdną statistiką: greit Lietuvoje gyvens apie 27 proc. šeštąją dešimtį perkopusių ir vyresnių žmonių. Apie tai Vyriausybė pranešė praėjusį pirmadienį, minėdama Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną.
Nors šie skaičiai yra pavojaus signalas darbingiems žmonėms, kuriems teks išlaikyti tokią gausią pensininkų armiją, tačiau labiausiai dėl to turėtų susimąstyti minėti 27 procentai pagyvenusiųjų.
Jų gretose netrukus dominuos sovietmečiu gimę ir svetimoje valstybėje užaugę žmonės: daugumai jų valdžia ir valstybė kaip buvo priešai, taip ir liko, nepaisant to, kad valstybė dabar – sava. Iki šiol Lietuvoje nėra smerktina, jei kas vagia iš valstybės, nemoka mokesčių, verčiasi nelegaliais verslais. Rodos, politikų darbas būtų paaiškinti tautai, iš kur valstybės kišenėje atsiranda pinigai ir kaip kiekvieno piliečio gerovė priklauso nuo to, jei kas apvaginėja valstybę.
Ar taip ir daro politikai?
Verta prisiminti, ką per pastaruosius keletą metų tyrė Seimo komisijos. EBSW aferos, „Mažeikių naftos“ privatizavimas, savanorių maištas pakaunėje, J.Abromavičiaus žūties aplinkybės. Dešimtmečio senumo istorijos...
O ar kas girdėjo, kad Seimas būtų sukūręs komisiją, kuri bent įvardytų svarbiausius valstybės dabarties ir ateities tikslus. Atrodo, jog nusenę (nebūtinai amžiumi) politikai bijo pažvelgti tikrovei į akis: Lietuvoje mūsų vis mažiau.
Bėga juodadarbiai ir specialistai, bėga gabiausi studentai.
Kas nebėga į užsienį, bėga iš valstybės tarnybos. Į privatų verslą. Kuo ten tampa? Buvę teisėsaugininkai neretai išeina tarnauti nusikaltėliams. Mokesčių kontrolės specialistai, susigundę stulbinančiomis algomis, savo darbdaviams kuria gudrias schemas, kaip apvogti valstybę ir neįkliūti.
O kuo valstybė atsako į tai? Geriausiu atveju trumpam primina uodegą įkliuvusiam, bet vis mažiau tokių, kurie sugeba gaudyti, o pagavę nepaleisti.
V.Uspaskicho bylos baigtis parodys, kiek dar parako teisėsauga turi savo parakinėje. Tada ir paaiškės, kaip elgsis, pavyzdžiui, naujai įkliuvę oligarchai. Ar, bėgdami nuo atsakomybės, neįsikurs šiltame kurios nors įtakingos partijos užantyje, davę solidžią paramą rinkimams.
Bet ar taip turėtų elgtis realius pavojus suvokiantys politikai: sukišus galvas į samanas, ieškoti ten dar nedemaskuotų komunistų ir kagėbistų? Deja, iš to tegali išeiti per 17 nepriklausomybės metų vis dar nebaigta lopšinė senstančiai tautai.